Pavydas

A. Pavydas yra viena iš afekto būsenų. Panašiai kaip liūdesys, jis laikytinas normaliu reiškiniu. Ir jei pasirodo, kad kurio nors žmogaus charakteriui arba elgesiui pavydas visai nebūdingas, tada drąsiai galima daryti išvadą, kad jis yra labai smarkiai slopinamas ir dėl to šio žmogaus nesąmoningame dvasiniame gyvenime užima itin svarbią vietą. Pernelyg didelis pavydas, su kuriuo tenka susidurti analizei, susideda, kaip buvo nurodyta, iš trijų pakopų, arba sluoksnių. Tuos tris sluoksnius galima pavadinti: 1) konkuruojančiu, arba normaliu, 2) projekciniu ir 3) liguistu pavydu.

Apie normalų pavydą analizės požiūriu nedaug ką galima pasakyti. Iš karto matyti, kad jame vyrauja liūdesys, sielvartas dėl prarastojo meilės objekto ir narcizistinė nuoskauda, jeigu tik ją pasiseka išskirti, o priešiškuose jausmuose laimingajam varžovui yra didesnė ar mažesnė savikritikos priemaiša, kai savąjį „aš“ mėginama apkaltinti dėl prarastos meilės. Šis pavydas, nors mes jį ir laikome normaliu, toli gražu nėra tikrai racionalus, t.y. atsiradęs iš aktualių santykių, proporcingas realioms aplinkybėms ir visiškai kontroliuojamas sąmoningojo „aš‘ – mat jis kyla iš pasąmonės gelmių, pratęsia ankstyvąsias vaikiško efektyvumo paskatas ir yra pirmojo seksualinio periodo Edipo arba brolio-sesers komplekso padarinys. Įdomu pažymėti, kad kai kurie asmenys jį išgyvena biseksualiai; tai reiškia, kad vyro sielvartą dėl prarastos mylimos moters ir neapykantą vyriškos lyties varžovui dar sustiprina gailestis nesąmoningai mylimam vyrui ir neapykanta moteriai kaip savo varžovei dėl to vyro. Aš pažįstu žmogų, kuris skaudžiai kentėjo dėl pavydo priepolių ir, jo paties žodžiais tariant, baisias kančias išgyvendavo, sąmoningai sutapatindamas save su neištikimąja moterimi. Bėjegiškumo jausmą, kuris jį tuo metu apimdavo, vaizdus, sukuriamus savo būklei išryškinti, kad jis save tarsi Prometėją atiduodavo grifams kapoti arba surištą nusviesdavo į gyvačių lizdą, jis pats siejo su daugelio homoseksualinių pasikėsinimų, jo patirtų vaikystėje, įspūdžiais.

Antrojo sluoksnio, arba projekcinis, vyro ir moters pavydas gimsta iš jų pačių neištikimybės arba neištikimybės troškimo, kuris buvo nuslopintas. Visiems žinoma, kad ištikimybė, ypač ta, kuri yra privaloma sutuoktiniams, yra išsaugoma tik įveikiant nuolatinius išbandymus. Ir tas, kuris savyje jų išsigina, vis tiek yra taip smarkiai jų puolamas, kad, norėdamas save pateisinti, mielai naudojasi nesąmoninguoju mechanizmu. Pasiteisinti arba nuraminti savo sąžinę jam yra lengviau tada, kai savo paties neištikimybės troškimą jis primeta (projiziert) tam asmeniui, kuriam pats buvo neištikimas. Ši labai svarbi dingstis leidžia jam tada pasinaudoti tomis pajautomis, kuriam nejučiomis išduoda tokie patys partnerio polinkiai, ir išteisinti save, tariant, kad partneris arba partnerė tikriausiai ne ką geresni.

Visuomenės doroviniais reikalavimais labai apdairiai atsižvelgiama į šią visuotinai pripažintą aplinkybę, kai ištekėjusiai moteriai paliekama šiokia tokia laisvė tenkinti savo troškimą patikti, o vedusiam vyrui – siekti pergalės, viliantis, kad taip nenugalimas polinkis į neištikimybę susilpnės ir taps nepavojingas. Pagal pripažintas elgesio normas abi pusės turi toleruoti šiuos menkučius vieno ar kito žingsnelius keliu į neištikimybę. Dėl to svetimo objekto sukurstytas geismas tam tikra prasme dažniausiai priverčia grįžti atgal ir yra patenkinamas su savuoju objektu. Tačiau pavydus žmogus nenori pripažinti šios visuotinės moralės nustatytos tolerancijos ir netiki, kad, kartą pasukus tuo keliu, būtų galima sustoti arba sugrįžti ir kad viešas „flirtas“ įstengtų apsaugoti nuo tikrosios neištikimybės. Gydant tokį pavyduolį, nereikia neigti motyvų, kuriais jis remiasi; svarbiausia yra stengtis, kad žmogus tuos motyvus imtų vertinti kitu požiūriu.

Nors dėl tokios projekcijos kilęs pavydas ir yra liguistas, vis dėlto analize jį galima įveikti, atskleidžiant nesąmoningas asmeninės neištikimybės fantazijas. Pats sunkiausias yra trečiojo sluoksnio – tikrasis liguistas – pavydas. Jis taip pat atsiranda dėl nuslopinto neištikimybės troškimo, tiktai šių fantazijų objektai yra tos pačios lyties. Liguistas pavydas yra tapatus įsisenėjusiam homoseksualizmui ir visai pagrįstai yra laikomas viena iš klasikinių paranojos formų. Bandymą įveikti nepaprastai stiprų homoseksualinį (vyro) polinkį būtų galima išreikšti šia formule:

Aš jo juk nemyliu, ji myli jį.

Liguistam pavydui visada yra būdingi visi trys sluoksniai. Atskiro vien trečiosios pakopos pavydo niekada nebūna.

[Z. Froidas. Straipsnis „Apie kai kuriuos neurozinius pavydo, paranojos ir homoseksualizmo mechanizmus]

Share Button

You may also like...

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

AlphaOmega Captcha Classica  –  Enter Security Code