Tolerancija

Tolerancijos objektas negali būti tai, kas patinka, malonu, kam pritariame. Kas patinka, to geidžiame, o ne toleruojame. Todėl ir nesakome, kad toleruojame madą, kuria sekame, kad toleruojame bičiulį, kuris mums mielas ir visuomet laukiamas. Netikslu būtų sakyti, kad toleruojame pažiūras, kurioms pritariame, kurių laikomės ir jas skelbiame. Tolerancijos objektas negali būti ir tai, kam esame abejingi, indiferentiški, neutralūs, kas visiškai mūsų nejaudina. Abejingas savo butui negali toleruoti ir neskoningo jo apstatymo, interjero, nes tam tiesiog neskiria dėmesio.

Tad tolerancinė situacija nusakoma pažintiniais vertybiniais terminais (vertiname neigiamai, nepritariame, nesutinkame) ir moralės bei psichologijos terminais (nepatinka, nemalonu, nervina). Nepatikimumas ir nemalonumas esti įvairaus masto. Kartais nemalonumas nežymus, vos jaučiamas lengvas susinervinimas. Ir priešingai – jis gali būti toks didelis, kad būna ties kančios riba, arba net virsta kančia. Kuo didesnis nemalonumas, tuo sunkiau jį pakęsti.

Nurodyta pirmoji būtina tolerancijos sąlyga viena dar nėra pakankama, kad asmenį būtų galima laikyti tolerantišku susidariusioje situacijoje. Mat ne kiekvieną nepatikimą ar nemalonumą galima toleruoti. Su daugeliu nemalonumų tenka susitaikyti – blogu oru, žemės drebėjimu ar nepagydoma liga. Žinoma, galima dėl to protestuoti, tačiau toks protestas tebus vidinis filosofinis protestas – žemės drebėjimų vis tiek bus, medicina nepajėgs išgydyti visų ligų. Kam negalima pasipriešinti, kritikuoti ar atmesti, to negalima nė toleruoti. Ar lietuvis baudžiauninkas galėjo toleruoti pažiūrą, kad jis visiška feodalo nuosavybė? Baudžiauninkų nuomonės niekas neklausė, jie buvo beveik bejėgiai pasipriešinti. Panašiai ir su kolektyvizacija Lietuvos kaime – milžiniškam prievartos aparatui pasipriešinti buvo neįmanoma. (…)

Tolerancijos nėra, kai kovojama su nemalonumų priežastimi ir stengiamasi ją pašalinti. Sakysim, kaimynų naktiniai pokyliai trukdo mums ilsėtis, darome žygių, kad tie pokyliai baigtųsi. Tačiau mūsų pastangos bevaisės. Įsitikiname, kad šio nemalonumo priežasties pašalinti nepajėgiame, taigi negalima sakyti, kad tuos naktinius pokylius toleruojame, tegalime kalbėti apie prievartinį nemalonumų iškentėjimą. Toleruojantis žmogus gali būti artimas kenčiančiajam ir net gali tapti juo, kai nemalonumai išauga tiek, kad galop virsta kančia. Tada kenčiama tolerancijos pagrindu, t.y. laisva valia apsisprendžiama kančias ištverti, žinant, kad kančios priežastį galima pašalinti.

Tai ir yra antroji tolerancijos sąlyga – apsisprendimas laisva valia ištverti nemalonumus atsisakant šalinti nemalonumų priežastį.

Nėra jokios tolerancijos tada, kai žmogus verčiamas kęsti nemalonumus, kai jam grasinama, daromas spaudimas, kai jis žino, jog bus nubaustas už nesitaikstymą su reiškiniais, kuriuos laiko neigiamais ir jiems nepritaria. Šita prasme negalima toleruoti tokių normų kaip teisės nuostatai ir valstybės įstatymai, instrukcijos, direktyvos. Šioms normoms būdinga tai, kad jos kieno nors (normos autoriteto) nustatomos kam nors (normos agentui arba normos subjektui). Normos autoritetas siekia priversti normos subjektą atitinkamai elgtis. Kad subjektas normą žinotų, autoritetas ją praneša; kad norma būtų vykdoma, autoritetas nurodo sankciją, t.y. grasina nubausti už normos nevykdymą. Dalis tokių normų gali nepatikti, galima joms nepritarti, kai kurios iš jų žmonių grupes gali diskriminuoti, nuskurdinti. Visuomenė tai vertina kaip socialinį blogį ir nepripažįsta valdžiai teisės jį sukurti. Nepripažinimo priemonės įvairios: nuo įprastinių protesto akcijų – mitingų ir streikų iki sukilimų ir revoliucijos. (…)

Tie, kurie kalba apie minties laisvę, turi omenyje minties reiškimo, t.y. žodžio, laisvę. Minties tolerancijos nėra, nes kol kas įsikišti į mąstymą neįmanoma, kiekvienas gali mąstyti, kaip jam patinka, todėl visai nereikia pripažinti teisės kitoniškai mąstyti. Tolerancija reiškia ne tai, kad pripažįstama teisė savarankiškai mąstyti, bet tai, kad patvirtinama ir gerbiama teisė turėti savo pažiūras bei įsitikinimus, skelbti juos ir pagal juos gyventi. Tad kalbama apie žodžio laisvę, apie pažiūrų skelbimo laisvę, o ne raginimą, kad kiti žmonės elgtųsi taip pat, laikytųsi tokių pat pažiūrų kaip mes.

Tolerancijos nereikia suprasti taip, kad turime gerbti pažiūras, kurias laikome klaidingomis, įsitikinimus, kurie iracionalūs. Gerbti jų nėra už ką, reikia juos kritikuoti ir atmesti.

Ginčas, diskusija, kova su klaidingomis pažiūromis neprieštarauja tolerancijai. Svarbiausia čia – kaip tai daroma. Klaidingoms pažiūroms neturi būti priešinamasi netolerantiškais metodais, nederamomis priemonėmis. Gerbti reikia ne klaidingas pažiūras, bet pačią teisę turėti kitokias pažiūras negu mūsų. (…)

Nepripažįstama teisės skelbti pažiūras ir daryti veiksmus, kurie prieštarautų bendražmogiškoms vertybėms, dorovės principams ir pilietinėms laisvėms, kliudytų visuomenės pažangai. Negalima toleruoti nemokšiškumo ir obskurantizmo, karo propagandos, rasinės neapykantos, tautinės diskriminacijos, smurto, pavergimo bei priespaudos ir t.t. toks nepripažinimas ką nors skelbti bei daryti įtvirtinamas įstatymais ir teisės kodeksais, o kai kuriais svarbiausiais atvejais – net konstituciškai. Norma „neturim teisės daryti“ lygiavertė „draudžiama daryti“, „privaloma nedaryti“.

Pripažinimas teisės turėti savo skonį ir polinkius taip pat nėra beribis. Kartais tyrinėtojai skonio atžvilgiu formuluoja šią bendrąją tolerancijos nuostatą: reikia pripažinti teisę į savą skonį ir polinkius, kiek jie nekenkia kitiems žmonėms. Vis dėlto tokia nuostata kelia neaiškumą. Ką tai reiškia „nekenkia kitiems žmonėms“? Kai dauguma net piktinasi mažumos pažiūromis į skonį, tai vis dėlto ir daugumos skonis gali būti konservatyvus, atsilikęs, net deformuotas. Naujoms skonio nuostatoms neretai tenka skintis kelią konfrontuojant su įteigtu konservatyvumu.

Bendrąją tolerancijos nuostatą skonio atžvilgiu galima formuluoti taip: pripažįstama teisė turėti savo skonį ir polinkius, visuomenė turi teisę netoleruoti, uždrausti tokį skonį ir polinkius, kurie balansuoja ties patologijos riba ir prieštarauja elementariam padorumui. Šiuo formulavimu atsižvelgiama į tai, kad padorumo parametrai įvairiose visuomenėse gali būti skirtingi – kas vienoje visuomenėje nelaikoma nusidėjimu padorumui, kitoje visuomenėje jau gali būti vertinama kaip patologija. XIX a. pasirodydamas pliaže su dabartiniais maudymosi kostiumais būtų buvęs nusižengimas elementariam padorumui.

Negalima nepripažinti teisės skelbti principus, skatinančius visuomenės pažangą, tobulesnes pilietinio gyvenimo ir dorovės normas, geresnę gyvenseną.

Aut.: Romanas Plečkaitis

Dalintis:

You may also like...

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

AlphaOmega Captcha Classica  –  Enter Security Code