Protas ir šuolis

Bet ar krikščioniškojo tikėjimo turiniai – Dievas kūrėjas, nuodėmė, atleidimo ir atpirkimo būtinybė, Kristaus prisikėlimas, kaip kūrinių galutinio prisikėlimo pažadas, – iš tiesų nėra tokie paradoksalūs, kad mąstančiam protui, vieną kartą pripažinusiam kaip neįmanomus praktikuoti metafizinius šv. Tomonurodytuosius kelius, nesuteiktų vienintelio būdo tikėti šuolio – galimybės pripažinti totaliai Kitą – keliu, – būtent tokiu, kaip mąsto tragiškasis ir egzistencialistinis religiškumas? Tačiau šuolis darosi tuo būtinesnis, kuo labiau pasiliekama Evangelijos žodžių paradiškumo plotmėje. Ką daryti su tokiais paliepimais: „Jeigu tavo akis gundo tave nusidėti, išlupk ją ir išmesk šalin“? žinoma, bus atsakyta, kad net ir atkakliausi paradoksalaus tikėjimo šuolio teoretikai daro skirtumą tarp aiškiai „alegorinių“ kaip šis tekstų ir kitų pasakojimų, pradedant istoriniais (stebuklai, prisikėlimas), kurie, skirtingai nuo minėtojo, turėtų būti traktuojami pažodine prasme. Bet ši riba tarp tekstų, reikalaujančių „interpretacijos“, ir tekstų, skaitomų vadovaujantis pažodiškumu (klausimas, kuris apskritai yra gyvybingas visoje egzegetinėje tradicijoje), visada buvo brėžiama arba metafizinio racionalumo prigimtinės pretenzijos prielaidų pagrindu, arba, dar dažniau, sprendimo priėmimą deleguojant Bažnytinei valdžiai, kuri savo ruožtu jau yra buvusi priimta pačiu šuolio paradoksalumu. Prielaidų, kuriomis iki šiol rėmiausi, pagrindu man atrodo akivaizdu, kad man neturi prasmės nuoroda į racionalaus akivaizdumo ar natūralumo foną, kaip galintį nustatyti minėtą skirtumą; ne tokia lėkšta kalba man būtų apie Bažnyčios valdžią, kadangi negaliu nepripažinti, jog šventi tekstai, š kuriuos nurodau bei kuriuos noriu interpretuoti, man yra perduodami tik gyvos tradicijos, kuri savo ruožtu gali taip pat reikalauti savo teisės mokyti mane, kaip juos interpretuoti.

Tad ir čia prisiliečiame prie labai kontraversiškų – ir teologijoje, ir filosofijoje – temų, – tai sakau vien tiem, kurie nėra artimai susipažinę su hermeneutine, o visų pirma – katalikiškojo katekizmo – problematika. Katalikų Bažnyčia liuteroniškajam Rašto laisvo tyrinėjimo principui priešpriešina tezę, kad apreiškimo šaltiniai esą du – Raštas ir Tradicija. Tai – tezė, kuri man visada atrodė privalanti turėti viršenybę prieš protestantiškąją „tik Raštas“, nes juk tiesa, kad tas pats Rašto tekstas – visų pirma mąstau apie Naująjį Testamentą – jau yra kalbų, anksčiau cirkuliavusių tikinčiųjų bendruomenėje, fiksacija. Bet kas man neatrodo priimtina – tai, kad bažnytinė Tradicija be niekur nieko tapatinama su popiežiaus ir vyskupų mokymu (o pastarajame amžiuje – vien su popiežiaus). Noriu pasakyti, kad meilės principo reprezentuojamos ribos, kurių reikia paisyti šventojo teksto sekuliarizuojančioje interpretacijoje, prisako, žinoma, karitatyvų įsiklausymą į tradiciją; tačiau šis įsiklausymas yra atgręžtas į gyvą tikinčiųjų bendruomenę, o ne į ribotą bažnytinės hierarchijos mokymą ex cathedra. Pernelyg akivaizdu, kad toks įsiklausymas neformuoja jokių kitokių dogminių principų kaip tik susijusius su popiežiaus ir bažnytinių susirinkimų apibrėžtaisiais; į kuriuos, manau, taip pat būtų privalu atsižvelgti. Tačiau santykis su tikinčiųjų bendruomenės gyvąja tradicija yra kur kas asmeniškesnis ir rizikingesnis, jis sudaro dalį to sudėtingo privalėjimo asmeniškai perinterpretuoti evangeliškąją žinią, su kuo tapatinama tikinčiojo užduotis.

Taigi nemanau, kad įsiklausymas į Evangelijos žodžius, netgi į pačius paradoksaliausius, reikalautų šuolio ir galiausiai tam tikro „iracionalaus“ valdžios priėmimo. Gerai žinau, kokia svarbi moderniojo dvasingumo istorijoje yra buvusi paskališkoji lažybų tezė, reprezentavusi galbūt vienintelę iki šiol didžią alternatyvą atomistinės tradicijos preambula fidei. Bet galbūt būtų privalu reflektuoti, kad paskališkosios lažybos, o tai reiškia – idėja, jog tikėjimo patirtis esti paradoksalus šuolis, yra tipiškai moderni idėja: ji bent jau iš principo susijusi su „triumfuojančio“ proto epocha. Paskalis kartu yra matematikas bei esprit de geometrine teoretikas, jis taip pat visų pirma yra Descartes‘o amžininkas. Paradoksas, kaip būdingas krikščioniškajam tikėjimui, neatsitiktinai buvo perimtas Kierkegaard‘o, Hegelio amžininko, antruoju – galbūt paskutiniuoju – modernaus filosofinio racionalizmo – momentu. Tačiau šiandien, kai ir dekartiškasis, ir hėgeliškais protas užbaigė savo parabolę, šitoks griežtas tikėjimo ir proto supriešinimas nebeturi tokios prasmės.

[Gianni Vattimo. Tikėti, kad tiki. Dialogo kultūros institutas. 2009. P.111 – 113]