Kunigas Arūnas Peškaitis: jeigu mes žinotume, mes netikėtume

Kviečiame skaityti pokalbį su kunigu, psichologu, religijotyrininku, publicistu, vienuoliu pranciškonu, Bernardinų parapijos vikaru, nuteistųjų iki gyvos galvos kalinių kapelionu – Arūnu Peškaičiu, kuris mielai susitiko ir priėmė mus Bernardinų bažnyčioje.

Arūnas Peškaitis – myli ir atjaučia; ieško, klysta, kartais abejoja, bet tiki. Jis atvirai kalbasi su visuomene. Tuo pasinaudojusi, tapau nusidėjėle, kalbinau vienuolį ir atlikau žurnalistės vaidmenį – aš – Živilė Filmanavičiūtė, o talkino ir psichologijos mokslo atstovo vaidmenį atliko – Edvardas Šidlauskas. Pokalbio įrašas >>.

Ž.: Esate ne tik dvasininkas, bet ir psichologas. Gana neįprastas derinys. Papasakokite apie tokį savo gyvenimo vingį?

Kunigas Arūnas Peškaitis: Tas derinys tikriausiai neįprastas tik pas mus, nes Jungtinėse Valstijose nemaža dalis dvasininkų, būtent katalikų kunigų, turi ir psichoterapeuto, arba psichologo kvalifikaciją. Net du lietuvių kilmės katalikų kunigai – Kęstutis Antanas Trimakas ir Antanas Paškus, taip pat tą kvalifikaciją turėjo. Paškus buvo psichoterapeutas ir praktikavo savo psichoterapiją. Abu buvo psichologijos mokslo daktarai. Taip, kad tas derinys nėra jau toks unikalus. Mano atveju, buvo šiek tiek kitaip. Labai dažnai Amerikoje viena iš paskatų yra, kad kunigas turi įsigyti psichoterapeuto arba bent psichologo kvalifikaciją, ta, kad jis dirba su žmonėmis ir, ten – Amerikoje, žinoma visiems praktika paduoti į teismą, jeigu kažkas atsitinka, pavyzdžiui, po išpažinties žmogus nusižudo. Reiškia, gali būti taip, kad į savižudybę jį pastūmėjo būtent išpažintis ar kunigas, kuris tą išpažintį klausė. Gali taip atsitikti ir, kad nuo to apsisaugoti, turėti tarsi leidimą dirbti su žmonėmis, kunigai stengiasi įgyti įvairias kvalifikacijas. Pas mus kol kas taip nėra. O mano kelias buvo kitoks. Aš iš pradžių baigiau psichologiją Vilniaus universitete, paskui patyriau atsivertimą į Kristų, į krikščionybę, nes tikrai nebuvau praktikuojantis, nebuvau tikintis nuo pat vaikystės, tik pakrikštytas. Paskui pamažu brendo mano suvokimas, kad reikia apsispręsti dėl mano gyvenimo. Kunigystė nėra profesija, tai yra pašaukimas, tik aišku, kad tam reikalingos teologinės studijos. Aš studijavau teologiją ir baigiau Vilniaus Šv. Juozapo kunigų seminariją. Tai trumpai, buvo taip.

Ž.: Kaip tarpusavyje dera religijotyrininko ir kunigo veiklos?

Kunigas Arūnas Peškaitis: Galėčiau pasakyti, kad religijotyrą esu jau palikęs. Nesu religijotyrininkas, tikrai. Aš manau, kad jos nelabai dera. Nes religijotyrininkas turi naudoti tam tikrus mokslinius metodus, tiriant religijas. Tuo tarpu, magistro laipsnis, kurį seminarijoje apsiginiau, nors buvo religijos studijų, bet, iš esmės, tai buvo teologiniai mokslai. Šitas žmogus žiūri iš teologinės perspektyvos ir suderinti tuos dalykus gal kažkaip įmanoma, bet tai pakankamai sunku. Apie tai kalbėjo su manimi, atsimenu, šviesaus atminimo Gintaras Beresnevičius. Kai aš pasukau į seminariją ir dirbau Religijos studijų centre, Vilniaus universitete, jis irgi ten skaitė paskaitas. Mes buvome gana artimai pažįstami. Jis man sakė: „Aš tau pavydžiu, nes tu apsisprendei, o aš vat,“ – sako, – „kabau tarp žemės ir dangaus.“ Taip jis išsireiškė. Jis ir buvo iki gyvenimo pabaigos religijotyrininkas, bet su labai aiškiomis krikščioniškomis pozicijomis ir, tai buvo įdomu, originalu. Kai jau tapau kunigu, dar kurį laiką dėsčiau tuo metu Pedagoginiame universitete Naujųjų religinių judėjimų kursą, bet paskui supratau tokį labai paprastą dalyką – tam, kad dėstytum akademijoje kursą, reikalingas nuolatinis kvalifikacijos kėlimas. Aš visą laiką tą supratau, – negali „chaltūros“ daryti. O mano pašaukimas – pastoracinis, todėl atsisakiau religijotyros.

Ž.: Dabar kaip niekada apstu įvairių religinių, rytietiškų ar tiesiog New Age sąjūdžių. Kaip vertinate šį fenomeną? Taip pat, dabar daug magų, šamanų, burtininkų, ar jie pavojingi visuomenei?

Kunigas Arūnas Peškaitis: Ką reiškia pavojingi visuomenei? Jeigu kalbėti apie pavojingumą visuomenei, man pavojinga atrodo, tai, kad tie įvairūs, kaip jūs sakote, magai, šamanai, burtininkai, dažnai  skolinasi. Nesakyčiau, kad jie atstovauja kažkokią religinę tradiciją, ir, kai aš rašiau knygą, prieš kokius aštuoniolika metų apie naujus religinius judėjimus, ir parašiau kartu su Donatu Glodeniu (Šiuolaikinis religingumas, Vaga, 2000), žinoma, man teko daug domėtis tuo. Tai yra toks fenomenas, kad naudojant rytietiškų religinių tradicijų terminus, net naudojant pasaulėjautą, pasaulėvoką, daromi pinigai. Ir tie pinigai daromi labai nesąžiningai. Deja, mes neturime įstatymo apie psichoterapiją, pavyzdžiui, apie konsultavimą.

Ž.: Bet yra įstatymo projektas?

Kunigas Arūnas Peškaitis: Ne, čia ne tas įstatymas. Tai – įstatymas apie psichologus, ir, mano supratimu, jis visiškai nereikalingas, nei, ką nors duodantis, nes ten sumaišomi dalykai. Iš psichologų reikalaujama papildomų supervizijų, bet psichologas, atsiprašau, jeigu jis baigė psichologiją, visiems aišku, kad yra psichologas ir turi kvalifikaciją. Kas yra psichoterapeutas? Taip, yra privatūs institutai, kur turėtų priimti žmones, baigusius arba mediciną – psichiatrijos specializaciją, arba psichologiją. Deja, tie institutai, ne vienas iš jų, priima pačius įvairiausius žmones.  Aš žinau faktų, kad net ir be aukštojo išsilavinimo. Ir štai, jie skelbiasi savo svetainėse, kad yra psichoterapeutai.

Ž.: Jie gali konsultuoti?

Kunigas Arūnas Peškaitis: Mano supratimu, jokiu būdu negali.

Ž.: O pagal galiojantį šiuo metu įstatymą?

Kunigas Arūnas Peškaitis: Nėra įstatymo. Ir tai yra keisčiausia. Įstatymų nėra. Tu gali vadintis ir psichoterapeutu, ir koučeriu, ir kuo sugalvoji – ir burtininku, ir vyriausiąja Lietuvos ragana.

Ir aš vieną kartą bandžiau, kaip sakau „pramušti“, seniai, seniai… Nes kažkada kažkurį laiką ir Teisingumo ministerijoje dirbau, praeitame amžiuje… Bandžiau, kad Teisingumo ministerija bent pasiūlytų priimti tokio įstatymo pataisą, jog privalo žmogus aiškiai deklaruoti savo kvalifikaciją. Tokį pavyzdį pateikiu: mes skaitome ant cigarečių pakelių: kenkia sveikatai, sukelia tai ir tai. Dabar visą laiką einu link autobusų stoties ir visą laiką matau iškabą: „Bioenergetikas“. Jis kažką ten daro, konsultuoja ir panašiai. Tiesiog būtų privaloma įspėti, kad jūs einate pas žmogų, kuris neturi licenzijuoto jokio diplomo ir tai yra jūsų paties rizika.

Ž.: Jie apeina, pavyzdžiui, vadinasi psichologijos ekspertais.

Kunigas Arūnas Peškaitis: Aš norėčiau, kad būtų licenzijuojama, kaip medikų darbas licenzijuojamas. Psichologo darbas yra, tam tikra prasme, įteisintas. Psichoterapeuto irgi turėtų būti įteisintas. To nėra. O jau ten apie bioenergetikus, ekspertus, išviso kalbos negali net būti. Yra tiesiog šarlatanizmas. Žmogus, baigęs kokią nors kalnakasybos pramonę, inžineriją, staiga tampa bioenergetiku, ir dirba su labai subtiliais dalykais. Šiuo atveju, konsultavau nemažai žmonių, kurie patyrė didžiules traumas po šitų konsultantų. Ir nėra kam pasiskųsti. Domėjausi, kaip jiems leidžiama dirbti oficialiai, kokiu pagrindu. Žinoma, jiems licenzijos niekas neišduoda, nei Sveikatos apsaugos ministerija, nei dar kokia nors ministerija. Ten rasite visokius dalykus. Individuali įmonė, pavyzdžiui – parašyta. Puikiai atsimenu, pasidomėjau įstatais, tai aprašytos veiklos sritys – bandelių, dešrelių gamyba ir t.t., o per kablelį „konsultavimas“. Ir niekas neprisikabins. Tai – visuomenei yra pavojinga, o atskiram žmogui gali būti labai pavojinga su tokiu konsultantu susidurti, klausytis jo patarimų, elgtis taip, kaip jis sako, tai gali turėti ir psichologinių, ir dvasinių pasekmių.

E.: Apie dvasinę ir psichologinę žalą tų žmonių, kurie apsimeta specialistais. Gal Jūs galėtumėte plačiau pasakyti, kokia galėtų būti dvasinė žala?

Kunigas Arūnas Peškaitis: Dvasinė žala pati sunkiausia. Gali būti ir apsėdimas.

E.: Santykyje su tokiais žmonėmis?

Kunigas Arūnas Peškaitis: Santykyje su tokiais žmonėmis, ypač su tokiais, kurie iš tikrųjų kažką jaučia, su kažkokia galia bendrauja, nelabai žinodami su kokia. Apie tai daug rašė, beje, Gintaras Beresnevičius. Ir ta dvasine žala būtent sužalojamas žmogaus santykis su Dievu ir su kitais žmonėmis. Labai, žinoma, tai paliečia ir psichiką, ir kaip sakiau, žmogus yra vientisas, mes negalime pasakyti, jei paliesta dvasinė dimensija, kad psichika lieka švari. Ne. Viskas yra susiję. Tie gryni šarlatanai, jie daugiau psichologinės žalos padaro, ne dvasinės. Kurie žaidžia tiesiog, pavyzdžiui, sukelia didžiules priklausomybes nuo savęs. Žmogus nedrįsta žengti žingsnio, nepasikonsultavęs su kokiu nors astrologu, bioenergetiku ir visokiais kitokiais.

E.: Daugiau pragmatiniai motyvai.

Kunigas Arūnas Peškaitis: Taip, aišku. Visuomet gerai yra turėti pajamų šaltinį.

E.: Daugumoje kultūrų takoskyra, paralelės tarp demonologijos ir psichopatologijos? Būdamas religijos pusėje, bet turėdamas ir psichologinių žinių, ar galėtumėte apie tai daugiau papasakoti? Jūsų praktika, pastebėjimai?

Kunigas Arūnas Peškaitis: Jūs tikriausiai klausiate ne apie demonologiją, bet apie egzorcizmus.

E.: Taip, galima pasakyti ir taip.

Kunigas Arūnas Peškaitis: Tai yra apsėdimai ir išlaisvinimas iš apsėdimų. Taip, katalikų Bažnyčioje yra tokia praktika ir ja užsiima tik įgalioti kunigai vyskupų. Tų kunigų nėra tiek daug. Keletas. Bet yra labai aiškus reikalavimas. Kunigas-egzorcistas turi įsitikinti, kad tai yra dvasinė problema – apsėdimas, surišimas, ar dar, kaip mes bepavadintume, o ne psichopatologija. Ir net, tam tikslu, žmogus kartais siunčiamas psichiatro konsultacijai. O mano praktikoje yra pasitaikę, tarkime, tai, kad į mane kreipėsi kelis kartus psichiatrai, prašydami atvykti į sunkius skyrius. Vienas iš jų, man sakė: man atrodo, kad tai yra apsėdimas, aš nerandu nieko…

Ž.: Teko skaityti apie Jūsų jaunystėje domėjimąsi marksistine filosofija, egzistencializmo idėjomis. Koks dabar Jūsų santykis su filosofija? Mėgstamas filosofas?

Kunigas Arūnas Peškaitis: Na, aš pats savo knygoje „Posūkis“ (Posūkis. Kunigo pasakojimai, Alma litera, 2015) rašiau apie tai. Mano santykis su filosofija išliko. Domiuosi ja, skaitau filosofinius veikalus, kiek lieka laiko. Deja, norėčiau turėti daugiau laiko šitam skaitymui. Mano santykis su filosofija, visų pirma, pakito gal ta prasme, kad dabar mano domėjimosi sritis tampa daugiau tokia egzistencinė filosofija ir buvo. Dabar – teistinis egzistencializmas. Nuo ko egzistencializmas ir prasidėjo – nuo Kierkegaardo. Tai tokie mano filosofiniai skaitiniai: Kierkegaardas, Ratzingeris, kuris yra teologas, bet tiesą sakant, jo mąstymo gylis ir intensyvumas tiesos ieškojime, daro jį filosofu. Paskutiniu metu skaičiau Marie-Dominique Philippe, kuris pabrėžia, kad yra filosofas. Jis jau yra miręs. Joanitų kongregacijos įkūrėjas, dėstęs filosofiją Freiburgo universitete, turbūt keturiasdešimt metų. Tai yra neotomistinė filosofija. Man labai įdomus jo žvilgsnis ir jo permąstymas tradicinio tomizmo, kartu pasilikimas toje tradicijoje.

Ž.: Ar domitės postmodernia filosofija?

Kunigas Arūnas Peškaitis: Taip, aš ja domiuosi. Nes, neišvengiamai, pasaulis, kuriame mes gyvename, yra, galėčiau pasakyti, persunktas to postmodernizmo. Kartais man atrodo, kad postmodernizmas tampa ideologija, kuria naudojamasi, norint pagrįsti įvairiausius gyvenimo būdus ar požiūrius į tikrovę. Tai, šia prasme, man įdomi ta filosofija, iš kurios ši ideologija išauga. Taip, man įdomus ir Foucault. Įdomu, nes svarbu yra pažinti tikrovę. Tu gyveni tikrovėje, negali užsidaryti šulinyje ir sakyti, kad tos tikrovės nėra. Jinai yra. Todėl aš, aišku negaliu giliai domėtis, trūkta elementaraus laiko, bet taip, ji mane domina.

Ž.: Anot prancūzų filosofo Camus, svarbiausias ir skubiausias yra gyvenimo prasmės klausimas. Kaip atsakėte sau į šį klausimą?

Kunigas Arūnas Peškaitis: Taip, Albert Camus, nors jis savęs nevadino egzistencialistu, jo filosofija yra absurdo filosofija, buvo mano tikrai labai dideliu susidomėjimo objektu. Perskaičiau viską, ką galėjau, kažkada jaunystėje. Jis pasakė netgi taip, kad vienintelis klausimas filosofijoje yra – ar verta gyventi, ar verta žudytis. Priėjo visgi išvados, kad verta gyventi, ir tam turėjo savo argumentų, kaip žinome. Mano argumentai yra kiti, kodėl verta gyventi, ne tokie kaip jo, bet, aš manau, kad negaliu pasakyt taip, kaip sako – atradai tiesą, atradai prasmę. Tai yra visada kelias, bet kryptis į tą prasmę man yra pakankamai aiški šiandien ir į tą tiesą, kuria aš tikiu.

Ž. Jūsų nuomone, ar pakeitus idėjas, įmanoma pakeisti visuomenę? Ir apskritai, ar idėjos turi galią valdyti tikrovę?

Kunigas Arūnas Peškaitis: Kažkoks platoniškas klausimas. Ar idėjos turi galią valdyti tikrovę?

Ž. Ideologija?

Kunigas Arūnas Peškaitis: Ideologija? Manau, ne pati ideologija, bet jos nešėjai kartais labai pataiko į tas tuometines visuomenės reikmes ir įgyja tam tikras galias ją valdyti. Tarsi, pati visuomenė atiduotų tas galias jiems valdyti. Tai nacionalsocializmo, komunizmo pavyzdys pats ryškiausias. Bet idėjos? Aš skirčiau ideologiją ir idėjas. Bet kuri ideologija yra naudojama galiai didinti. Ir krikščionybę galima paversti ideologija. Pačios idėjos, aš sakyčiau, ne valdo visuomenę, jos tiesiog formuojasi ir visuomenėje formuojamos yra, bei pateikiamos visuomenei. Ir tai yra toks polilogas tarp įvairių žmonių. Tos dėjos gali būti įvairios. Nemanyčiau, kad jos gali valdyti apskritai subjektą. Valdyti gali, kas yra subjektas, kas turi potenciją valdymui. Idėjos gali kartais apimti kaip mada – taip, bet, jeigu idėja tampa tokia apčiuopiama, visuomenės priimtina, akceptuojama, tuomet iš jos galima padaryti, ko gero, ideologiją, ir, pasinaudojus, paimti valdžią.

Ž.: Marxas religiją pavadina „užguitos būtybės dūsavimu“ ir „opiumu liaudžiai“. Ką Jūs pasakytumėte Marxui?

Kunigas Arūnas Peškaitis: „Opiumas liaudžiai“, ar čia ne Engelso buvo posakis? Aišku, aš nesu tikras. Marksas turbūt apie tą dūsavimą kalbėjo. Jie abu kalbėjo panašiai. Ką aš galėčiau pasakyti? Tai, kad visi žmonės dūsauja. Marksas ir Engelsas, ko gero, taip pat dūsavo. Aš manau, kad net daug dabartinių psichologų, psichoterapeutų, taip pat vadinami gyvieji klasikai, kalba apie prasmės poreikį, religinį poreikį, kaip labai aiškiai esantį žmoguje ir reikalaujantį atsako, nes žmogus yra būtybė, kuri save suvokia, kaip baigtinę būtybę, reflektuoja save, ir, tuo pačiu, užduoda prasmės klausimą. Taip, kad religija gali į tą klausimą duoti savus atsakymus. Jeigu Marxas ar Engelsas vadina opiumu ar kažkuo religiją, tai tada jų sukurta ideologija, kitaip ją sunku pavadinti, aišku, ten buvo ir filosofijos, tikros filosofijos, bet ji vėliau virto ideologija, tai duoda erzacinius atsakymus į tuos klausimus. Tai gal tai yra opiumas? Išvis nekelti prasmės klausimo žmogiškoji būtybė negali.

Ž.: Koks santykis tarp materializmo ir dvasingumo? Ar gali egzistuoti dvasingas materialistas arba materialistinių pažiūrų dvasiškas žmogus?

Kunigas Arūnas Peškaitis: Na, turbūt reikėtų terminus išsiaiškinti, kas šiame klausime vadinama materializmu? Ką jūs vadinate materializmu?

Ž.: Kaip varstotiškoji visuomenė dera su dvasingumu?

Kunigas Arūnas Peškaitis: Jeigu kalbėti apie vartotojiškumą, tai… Kas yra dvasingas žmogus? Dvasingumas – tai, pirmiausia, susijęs su valia, valia gyventi taip, kaip aš tikiu, ir susijęs su mąstymu apie prasmę taip pat. Mano dvasingumas reiškiasi konkrečiais veiksmais, konkrečia elgsena, kažkokiu konkrečiu poelgiu vienoje ar kitoje situacijoje. Tai dvasingumas, pirmiausia, daro mane vis daugiau sąmoningą, reflektuojantį. Tai neišbraukia materijos. Dvasingas žmogus taip pat naudojasi ir stalais, ir pinigais, ir kuo reikia, būčiai palaikyti. Bet vartotojiškumas – taip, yra toks reiškinys, kuris, pirmiausia, sakyčiau, nudvasina, nuasmenina žmogų. Jis yra asmuo, tačiau, jis paverčiamas tokiu individu, kuriam siūlomos įvairios prekės, savybės, kurias jis turi įgauti, kad galėtų turėti prestižą, būtinai nusipirkti tą ar kitą, pvz., dantų pastą. Žmogus, kuris išvystęs didelį gebėjimą reflektuoti, atėjęs net į labai didelį supermarketą, nebūtinai ims pirmą pasitaikiusią pastą, kuri jam atrodys labiausiai transliuojama per televiziją, bet jis pasižiūrės, kokios jam reikia. Vartotojiškumas įstumia mus į tokią masinę diktatūrą. Sakysim – mano grotuvas yra dar visiškai geras, bet, aš matau, kad jis toks „morališkai pasenęs“, yra jau dabar kiti modeliai ir kažkaip nepatogu laikyti, reikia kito. Tas vartotojiškumas, iš tikrųjų, naikina žmogaus asmeniškumą ir, tuo pačiu, dvasingumą.

E.: Grotuvas – „morališkai pasenęs“? Labai įdomi kontradikcija.

Kunigas Arūnas Peškaitis: Tai, absurdas, bet mes girdime tokius posakius. Sako, šitas grotuvas „morališkai paseno“. Jis puikiausiai veikia, bet dabar visi naudojasi, žiūrėkite kokiais. Ką tu dabar tą dėžę laikai, paimk, nusipirk kitą. Aišku, kontradikcija. Aš jokiu būdu tokio termino nevartočiau, jeigu jo nebūčiau girdėjęs, ir aš nenoriu jo vartoti. Tai – nesąmonė, vartotojiško mentaliteto išdava, kai norima įsiūlyti kažką vietoje to, ką tu jau turi. Mes tikriausiai puikiai visi žinome kaip vartotojiškoji visuomenė funkcionuoja, kad vartojimas turi vis ką nors mums pateikti naujo. Tie, kurie siūlo kažką vartojimui irgi naudoja kažkokius dirgiklius: į Colgate pastą kažkokią žolelę įdeda – bus dantys visiškai sveiki ir dar, ir dar dar, kad kažkas keistųsi. Sakoma XVIII-XIX a. baldus gamino tam, kad jais galėtų naudotis ir vaikai, ir anūkai, ir proanūkiai, o dabar, gamina tam, kad jais galėtų pasinaudoti penkis metus ir pirktų naujus.

Ž.: Jei, tarkime, vaikštau į bažnyčią, meldžiuosi, medituoju, skaitau dvasinę literatūrą, ar tai jau yra požymis, jog esu dvasinga? Kas yra dvasingumas?

Kunigas Arūnas Peškaitis: Tikriausiai, taip, bet į tą klausimą galima atsakyti tik tada, kai esi dialoge su žmogumi ir dialoge. „Esu dvasinga ar nesu?“ Turbūt parodo mano gyvenimas kasdienybėje, mano sprendimai, mano tam tikras kryptingumas gyvenimo, ar aš iš tikrųjų įprasminu save ir tai, kuo aš tikiu, savo elgsena, savo santykiu su Kitais. Ypač santykis rodo dvasingumą. Aš taip įsivaizduoju, kad žmogus, kuris tai daro, ką jūs išvardinote, taip – jis tikriausiai yra toksai, bet galbūt, gali ir nebūti. Nes gali būti, kaip mes kartais matome, kad yra žmonių, kurie užsižaidžia formomis. Net Bažnyčioje klajoja toks terminas, sako: „bažnytiniai vartotojai“. Jie nori vis daugiau rekolekcijų, tam tikrų mišių pas tam tikrą kunigą, tam tikrų pamokslų, knygų, bet gyvenimas nuo to mažai kinta, iškyla jau pavojaus signalas.

Ž.: Kas yra žmogus? Kokį Jūs pateiktumėte apibrėžimą?

Kunigas Arūnas Peškaitis: Žmogus, visų pirma, yra asmuo. Reiškia, kad jis kaip asmuo nėra redukuojamas. Jo negalima supaprastinti, išskaidyti į tam tikras sudedamąsias dalis. Žmogaus, kaip tokio, negalima ištirti testais arba klausimynais. Asmenybė yra savybė žmogaus, tam tikra, labai svarbi struktūra žmogaus, bet ne visas žmogus. Visas žmogus – integralus ir atpažįstamas, kaip sako Buberis. Dialogo filosofija taip pat man labai artima. Taigi, Martinas Buberis pabrėžia santykį: Aš-Tu. Arba yra, arba jo nėra. Žmogus geba tokį santykį kurti ir taip atrasti save, ir atrasti Kitą. Tame santykyje atsiskleidžia visas žmogus. Žmogus – tai ir dvasia, ir siela, ir kūnas, ir tai nėra daloma, tai yra vientisa.

Ž.: Teologas Teturlianas apie filosofiją sakė maždaug taip: ji nuolatos ko nors ieško ir niekada nieko neranda. O tam, kuris atranda tikėjimą, nieko daugiau ir nereikia. Ar pritartumėte jam?

Kunigas Arūnas Peškaitis: Tikėjimą atrandi kiekvieną savo gyvenimo dieną. Kažkada buvo pirmoji diena, kai aš iš tikrųjų atsiverčiau, bet tai buvo pirmoji diena ir ne paskutinė, visas gyvenimas toliau eina. Kiekvieną dieną tikėjimą, ne tai, kad iš naujo, bet atrandi – gelmingiau, esmingiau. Filosofija, griežtąja tokia prasme, gali būti ir nereikalinga, bet nuo ieškojimo tiesos, link tikėjimo atradimo, niekas žmogaus neišvaduos. Žmogus turi tą daryti, kitaip jis sustabarės. Pats Jėzus sakė: aš esu Kelias, Tiesa ir Gyvenimas. Bet filosofija, kaip galimybė pažinti tikrovę, ką aš jau kalbėjau, kurioje gyveni, labai reikalinga.

Ž.: Kuriam teiginiui teiktumėte pirmenybę: Teturliano sentencijai – „Tikiu, nes tai absurdiška“ ar šv. Augustino principui – „Tikiu, kad suprasčiau“? O galbūt pasirinktumėte Gianni Vattimo žodžius: „Tikėti, kad tiki“?  

Kunigas Arūnas Peškaitis: Ne. Tik ne Vattimo. Augustino žodžiams teikčiau pirmenybę ir išviso Augustino raštams, ir jo tikėjimo patirčiai. Tikėti reiškia leisti Apreiškimo šviesai apšviesti tavo protą. Manau, vieną geriausių darbų šiuo klausimu, yra parašęs Šv. Jonas Paulius II-asis. Jis parašė encikliką, kuriame tyrinėjo proto ir tikėjimo santykį. Jis, jokiu būdu, nenuvertino proto, sakydamas, kad tikėjimas padeda protui, o ne trukdo. Ir, žinoma, protas negali išsemti tikėjimo. Šia prasme, Tertulianas yra teisus. Mes negalime vien proto kategorijomis ir filosofijos kategorijomis, net teologijos kategorijomis, negalime tiksliai pasakyti, kas yra Trejybė, kas yra Dievas. Ne. Jeigu mes žinotume, mes netikėtume

Ž.: O kodėl Vattimo kritikuotumėte?

Kunigas Arūnas Peškaitis: „Tikiu, kad tikiu,“ – man tas principas iš principo nepatinka. Jis įveda žmogų į neautentišką būklę, nes tikėjimas, kad tikiu, reiškia, kad tikėjimas yra savimi. Vadinu tai neautentiška būkle, nes tai yra tam tikras solipsizmas, individualizmas. Tikiu aš ne savimi, ne tikiu, kad tikiu, o tikiu tuo, kuris man atveria tikėjimą, tikiu – Dievu.

Ž.: Dirbate su nuteistais iki gyvos galvos. Ar apribota erdvė lygu ir apribotai laisvei?

Kunigas Arūnas Peškaitis: Taip, iš dalies. Be abejo, nes mes sunkiai įsivaizduojame. Lietuvoje, aš pats galvoju, kad laisvė yra labai nevertinama. Sakoma: „Ai, jie ten gauna valgyti, žaisti gali, dar kažką gali…“ Bet jie neturi laisvės. Mes negalime įsivaizduoti, ką reiškia, kai negali atsidaryti durų ir išeiti pats, tave visą laiką veda prižiūrėtojas – atidaro-uždaro duris. Žmogui, ilgą laiką buvusiam kalėjime, kurį laiką būna nepaprastai stipri patirtis, kai jis gali pats atsidaryt duris. Tai erdvinis apribojimas yra laisvės apribojimas. Kitas dalykas, erdviniame apribojime galime atrasti laisvę, būti bent kažkiek laisvi, irgi – taip. Tikėjimas, šia prasme, yra vienas iš svarbiausių kelių į tokią laisvę. Ir aš tikrai galiu pasakyti, toje misijoje – kalėjimo misijoje, man tenka matyti ne vieną netgi stebuklą, kada žmogus vidumi pasijaučia laisvas ir orus, atgailaujantis. Tai yra kelias.

Ž.: Jūsų nuomone, ar kančia turi prasmę? Pritartumėte budistiniam siekiui panaikinti kančią?

Kunigas Arūnas Peškaitis: Pati kančia nėra gėris ir pati kančia neturi jokios prasmės. Kita vertus, aš negalėčiau sakyti, kad kančią reikėtų panaikinti, nes kančia yra mūsų gyvenimo dalis. Kančią naikindamas, eidamas Budos keliu, aš pasiekiu tam tikrą asmenišką malonumą, tam tikrą asmenišką ramybės būklę, bet tuo aš tikrai nesumažinu kančių Kitiems, netgi atsiriboju nuo tos kančios. Tuo tarpu, krikščionybė sako, kad kančią galima įprasminti. Ji prasmės neturi, bet ją galima įprasminti. Ir tai yra tam tikras aukojimas – kančios aukojimas Kristaus kryžiui, ir jei tu iš tikrųjų tiki Atpirkimu, tuo Kryžiumi, iš kurio gimė prisikėlimas – Jėzaus prisikėlimas, tu įprasmini. Kiekvieną kančią gali įprasminti. Ir ta kančia tampa dalimi. Kiekvienas iš mūsų turime vienokią ar kitokią kančią. Mes negalime pasislėpti, kaip negalime pasislėpti nuo meilės, taip nuo kančios negalime pasislėpti. Pavyzdžiui, Bažnyčios mokytoja – Šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresė, iš Lizjė, sakė: „Aš nežinau kodėl, bet šioje žemėje neįmanoma mylėti be kančios.“

E.: Gal galėtumėte kažkokį konkretų atvejį papasakoti, kaip kančia įgautų prasmę? Nebūtinai Jūsų atveju.

Kunigas Arūnas Peškaitis: Yra tų atvejų tikrai daug – įprasmintos kančios. Vienas iš pavyzdžių, buvo toks labai žinomas evangelistas. Visame pasaulyje labai žinomas. Jis netgi buvo vadinamas „Amerikos pastoriumi“. Atvirai sakant, net nežinau, bet turėtų būti jis miręs, nes gimė 1920 m., tai vargu, ar dar gyvas – Billy Graham. Jis vadovavo, dar 2001 metais, kai dvyniai buvo sunaikinti Niujorke, pamaldoms. Buvo daugelio Amerikos prezidentų draugas. Labai žinomas žmogus. Jis surinkdavo stadionus, minias žmonių ir skelbdavo Evangeliją. Tai buvo tikrai nuostabus dalykas. Su juo, vienu metu, kartu važinėjo moteris, kuri buvo invalidų vežimėlyje. Jos liudijimas buvo labai paprastas. Ji sakė: „Jei ne šita kančia, kurią aš išgyvenu, tas negalėjimas judėti,“ – ji visuomet šypsojosi, – „aš niekada nebūčiau suradusi Dievo.“ Ji jaunystėje buvo sportininkė – šuoliai į vandenį. Kartą labai nesėkmingai šoko, buvo per seklu gal, nežinau, ar ji iš per aukštai šoko, pažeidė stuburo slankstelį, tapo suparalyžiuota. Ir tik tada pradėjo galvoti apie prasmę ir apie Dievą. Taip savo kančią įprasmino, liudydama kartu su Billy Graham, ypač tiems žmonėms, kurie kaip jau patys manė, kiek daug meldžiasi Dievui, kad išgytų, bet serga ir mirs. Ji eidavo prie jų ir sakydavo: „Žiūrėk į mane, aš vegetuoju, pasakytų žmonės, bet kartu, aš gyvenu, ir tu gali pasirinkti gyvenimą net mirties akivaizdoje. Ir tas gyvenimas tikrai bus amžinas.“ Ir žmonės patikėdavo ja. Patikėdavo jos liudijimu, nes tai buvo liudijimas iš kančios.

Taip pat Šv. Motina Teresė iš Kalkutos. Mes žinome apie jos nepaprastą aistrą liudyti Evangeliją, nepaprastą akių žvilgesį, žvelgiantį iš visų nuotraukų. Susitikimas su ja būdavo tolygus susitikimui su Kristumi, perkeisdavo žmonių gyvenimus. Jos tą pasiaukojimą tiems atstumtiesiems, patiems patiems, labiausiai atstumtiems – benamiams, ligoniams, narkomanams. Tai vyko dešimtmečiais. Ji pragyveno juk ilgą gyvenimą. Ir mes tik paskui sužinome, jau po jos mirties, kad ji keturiasdešimt metų ar penkiasdešimt, dabar neatsimenu, pragyveno baisioje tamsoje, juodžiausioje kančioje. Ji netgi rašė: „Aš abejoju, ar yra Dievas, bet aš vis tiek myliu Kristų. Aš vis tiek Jį myliu. Aš viskuo abejoju. Aš nieko nejaučiu.“ Ji tik jaunystėje, pašaukimo momentu, patyrė tą nepaprastą mistinį patyrimą, paskui, atrodo, tik prieš pat mirtį jis jai sugrįžo. Ir kodėl taip buvo? Pati ji suprato, ir jos dvasiniai tėvai tą patvirtino, kai Jėzus buvo ant Kryžiaus ir jis sakė: „Mano Tėve, mano Tėve, kodėl mane apleidai?“,tai buvo šauksmas visų, kurie jaučiasi atstumti ir apleisti, ir visiškai nerūpimi Dievo. Jinai pasilenkdavo prie tų labiausiai apleistų. Ta žinoma frazė vieno, kuris mirė jos prieglaudoje, kuris pasakė: „Gyvenau kaip šuo, bet mirštu kaip žmogus.“ Ji turėjo susitapatinti su  kančia. Kaip Kristus susitapatino su atstumtųjų kančia, kad galėtų pasilenkti prie tų pačių, kad jie ja patikėtų. Taip jos kančia tapo įprasminta.

E.: Pirmu atveju, tai suveikė tarsi kažkoks stabdis, kad žmogus nustotų plaukti paviršiumi ir susimąstytų apie aukštesnius dalykus, o antruoju atveju, tai atvėrė viltį visiems kitiems tikintiesiems tuo pavyzdžiu.

Ž.: Anot Tomo Akviniečio, galutinis žmogaus gyvenimo tikslas yra laimė. Ar įmanoma žmogui laimę pasiekti šiapus – žemėje, ar jos buveinė – anapus?

Kunigas Arūnas Peškaitis: Taip, aišku, kad Akvinietis kalbėjo apie laimę būti su Dievu. Tokia pačia gryniausia savo esme, jinai yra amžinybės laimė. Ar galima pasiekti laimę šioje žemėje? Aš manau, kad galima išgyventi akimirkas ir būti laimingu, jaustis laimingu iš esmės, nebūtinai kiekvieną dieną šokinėti iš džiaugsmo, bet jaustis laimingu, kad esi, atsiliepei į savo pašaukimą, esi ten, kur turi būti, kad tiesiog esi. Taip. Taip galima jaustis, bet ta galutinė laimė išsiskleidžia tik amžinybėje.

Ž.: Jei tartume, kad žmogaus gyvenimas yra spektaklis, kuriam dramos žanrui priskirtumėte gyvenimą – tragedijai ar komedijai?

Kunigas Arūnas Peškaitis: Kokį gyvenimą?

Ž.: Žmogaus gyvenimą.

Kunigas Arūnas Peškaitis: Labai abstraktu. Kiekvieno žmogaus gyvenimas yra labai skirtingas. Aš nežinau, ar yra žmonės, kurie išgyvena komediją. Taip, tragiškų asmenybių, tragiškų likimų tikrai yra. Tikriausias apibūdinimas – tai yra drama.

Ž.: Ar svarbiausia krikščionybės figūra – Jėzus Kristus – buvo sąmojinga asmenybė? Ar mėgo Jis juokauti? Koks apskritai krikščioniškų teologų santykis su sąmoju ir humoru?

Kunigas Arūnas Peškaitis: Ar Kristus yra sąmojingas?

Ž.: Ar juokiasi Jisai?

Kunigas Arūnas Peškaitis: Taip. Jisai šypsojosi. Taip, jisai buvo linksmas. Apie tai Evangelijos liudija. Aš manau, jisai juokėsi.

Ž.: O humoro jausmą turėjo?

Kunigas Arūnas Peškaitis: Taip. Jo kažkuriuose palyginimuose tas humoro jausmas matosi. Gebėjimas džiaugtis. Džiaugsmas yra vienas iš pagrindinių Evangelijos dalykų. Šventasis Tėvas Pranciškus parašė encikliką „Evangelii gaudium“ – Džiaugsmo Evangeliją. Jis ragina, kad mes neužmirštume, jog skelbiame gerąją naujieną ir liudijame džiaugsmą. Kaip Šv. Rašte pasakyta, kad džiaugsmas būtų tobulas. Taip – džiaugsmas ir krikščionybė yra neatskiriami dalykai.

Ž.: Meilė, tikėjimas ir viltis – berods pamatinės, viena nuo kitos neatsiejamos, krikščionybės vertybės. Bet, galbūt, Jūs pakeistumėte išvardintą eiliškumą, perstatydamas jas vietomis pagal svarbumą? Ar vertybių hierarchiškumas keičia religijos esmę?

Kunigas Arūnas Peškatis: Jų hierarchija yra svarbi. Tai yra, taip vadinamos, pagrindinės teologinės duotybės – Meilė, Tikėjimas ir Viltis. Meilė toje hierarchijoje yra pats aukščiausias dalykas, nes Dievas iš meilės mums tapo žmogumi ir mirė už mus ant Kryžiaus, mus išvaduodamas, o prisikėlimu dovanodamas mums amžinybę. Taip jisai mūsų pasigailėjo, taip ir mes turime pasigailėti vieni Kitų. Ir meilė yra nesibaigianti. Nes kaip asmuo yra begalinis, taip ir meilė yra begalinė. Net šitoje žemėje mes vis iš naujo atrandame, sakysime, mums artimą asmenį, tą patį asmenį, kurį mylime. Jį mylime ne vien todėl, kad jis gražus, mums patinka, bet mylime, nes jisai yra mūsų Tu, per kurį galiu suvokti ir save, ir negaliu be bendrystės. Taigi, meilė niekada nesibaigs, kaip sako Šv. Raštas. Tikėjimas ir Viltis amžinybėje baigsis. Ten jau mes matysime Dievo veidą į veidą, tačiau meilė tęsis toliau, ir meilė sukurs dinamiką, kuri darys amžinybę nenuobodžia.

Ž.: Koks Jūsų santykis su socialiniais tinklais, šiuolaikinėmis technologijomis?

Kunigas Arūnas Peškatis: Naudojuosi facebook‘u. Nemėgstu atvirauti labai socialiniuose tinkluose, retai kada rašau apie savo kažkokią poziciją, bet labai retai – būna. Daugiausiai mėgstu pasidalinti kažkuo gražiu, ar nuotraukomis, ar tekstais, kurie man patiko, kartais eilėraščiais savo. Facebook‘u naudojuosi, o kitų socialinių tinklų nepažįstu.

Ž.: Sakykite Lietuvoje yra takoskyra tarp bulvarinių ir rimtų žiniasklaidos priemonių?

Kunigas Arūnas Peškatis: Žinoma, yra. Bulvarinis leidinys visuomet domėsis paviršiais ir lėkštais dalykais, kurie traukia dėmesį. Tas dėmesys išlaikomas vieną parą, paskui reikia kažką naujo pateikti. Manau, žiniasklaida yra ta, kuri nėra vienadienė ir pateikia tai, kas leidžia vėl grįžti, ir grįžti, apmąstyti, iš naujo suprasti kažką.

Ž.: Paminėtumėte kurį nors leidinį?

Kunigas Arūnas Peškatis: Kalbate apie ne bulvarinį? Pirmiausiai, tai mūsų kultūriniai leidiniai: „Šiaurės Atėnai“, „Naujasis Židinys-Aidai“, „Kultūros barai“, „Nemunas“, „Literatūra ir menas“. Iš internetinių: Bernardinai.lt. Aišku, neminėjau akademinių, jie yra labai siauram ratui: „7 meno dienos“, „Metai“ – kas dabar ateina į galvą. Bet jų yra tikrai nedaug. Bulvaras užtvindo.

Ačiū

2018.02.07

Nuotraukų autorė: Ž. F.