Autoritetą pateisinantys argumentai sako: žmonės ieško tikrų autoritetų ir gyvena su jais kaip savaime suprantamais. Autoritetų neigimas gali būti patogi pozicija tik išpažįstantiems visišką moralinį, politinį ir kitokį reliatyvizmą. Nesant paklusimo autoritetams, kiltų anarchija ir chaosas, laisvė išsigimtų, būtų prarastas tikėjimas vertybėmis; autoritetas pasirodo tiesos pavidalu, suteikia žinojimui tikrumą ir būtinumą.

Argumentai autoritetų nenaudai taip pat verti dėmesio: autoritetas būna vaisingas tik pradžioje, kai jis kaip autoritetas dar neįsisąmonintas, o įsisąmonintas darosi vis skurdesnis, sustingęs, varžo savarankiškumą ir minties laisvę, tarp autoriteto ir laisvės susikuria įtampą; įtampa taip pat susikuria tarp autoriteto ir istorinio visuomenės sklaidos proceso; autoritetas tampa prievartiniu, kai nusilenkiama ne aukštesnei idėjai, bet asmens ir institucijos valiai, kai šio nusilenkimo reikalaujama jėga ir smurtu, net grasinant fiziniu sunaikinimu ir tuo iškreipiant autoriteto institucijos pobūdį – antasmeninis autoriteto pobūdis išnyksta, jį užstelbia vado ir vadų galia. /…/

Maištas prieš autoritetus – visų epochų reiškinys. Kiekvienas istorinis autoritetas yra dalinis, praranda tiesos reikšmę, kai jo skelbiamas visuotinumas ir nekintamumas jau nesuderinamas su kūrybinio proto laimėjimais. Descartes‘o nuostata Laisson les livres, consultons la raisons tebegalioja. „Palikime knygas“ šiandien reiškia, kad jokie tekstai negali būti kanonizuoti; „pasitarkime su protu“ reiškia, kad pažiūros gali būti pripažintos, racionaliai jas pagrindus.

Ištrauka: Romanas Plečkaitis. Tolerancija. Vilnius: Pradai. 1998. P. 223, 225

Share Button