Kai regėjau absurdą

Visuomet jautriai reaguoju net į mažiausius kūno temperatūros pokyčius: krentu į patalus kaip lapas ir guliu būdravimo būsenoje – tarp realybės ir sapno… Nuo virusinio karščio pakinta suvokimas: galva pradeda gaminti keistus reginius, kurių negaliu vadinti haliucinacijomis, nes suvokiu, kad tai ką regiu – realiai nevyksta, nors ir nemiegu, bet sapnuoju, todėl nurašau peršalimo ligos kliedesiams. Ir visgi…

Šį kartą, nors buvau kambaryje viena, tai buvo ne kambarys, o kasdienė gatvė, pilna žmonių, medžių, namų su daug langų… Centre – moteris ir du vyrai, eiliniai piliečiai, neišsiskiriantys niekuo, tiesiog žmonės… Žmonės, kurie nieko ypatingo nedaro, tačiau nieko nedarydami kartu atlieka ir kažkokį kasdienį ritualą, kiekvienas jų vaidina vaidmenį: kažką kalba, gestikuliuoja, vaikšto, tarpusavy bendrauja. Tai atlieka, viena vertus, natūraliai, kita vertus – dirbtinai. Bet gal ne natūraliai, o automatiškai. Už eilinių kaukių, slypi motyvai, kurie nesutampa su išoriniu jų judesiu – elgesiu. Vyriškiai sukasi aplink moterį, nors neflirtuoja, bet kažko skirtingai siekia, kažko jiems reikia iš Kito…

Šis regėjimas nebuvo joks įvykis ar nuotykis, o tiesiog kasdienybės fenomeno vaizdas, net ir pasakot tarsi nėra apie ką… Kartu, tai suvokimas – tai, ką matau – teatras su spektakliais, kurie vyksta su manimi ir aplink kiekvieną mielą dieną. Tai nebuvo kažkoks siaubas ar košmaras, veikiau tuštumos pajautimas.

Apskritai košmarai retai gyvenime lankė, galiu juos suskaičiuot ant vienos rankos pirštų… Vienas iš jų buvo apie mirtį: kai miške užpuolė siaubingas, didelis, juodas žvėris, šuns ar vilko pavidalu, kažkiek primenantis  iš raudonkepuraitės pasakos, bet tai toli gražu buvo ne pasaka, tai buvo kova su pabaisa, kuri baigėsi mirtimi sapne ir pabudimu realybėje. Toks keistai tikras ir mistinis mirimo jausmas… Mirtis apsireiškė tarsi atvirkščiai, kaip perėjimas iš sapno į šiapusybę. Kai sapnas – tai gyvenimas, o tikrovė – mirtis.

Kitą košmarą ironiškai prisimenu beveik kaip anekdotą, tai buvo sapnas prieš egzaminą: priešais mane kabėjo filosofijos profesoriaus galva, tokia gigantiška jo galva… Plūduriuojanti paveikslo rėmuose be kitų kūno dalių. Prabudau su 40-ties laipsnių temperatūra. Profesoriaus, kurio pavardės neminėsiu, didžiulė galva buvo užklupusio gripo ženklas.

Bet grįžtant prie temos, pradžioje aprašyto regėjimo, suvokimas buvo lyg kažkoks nušvitimas. Ir galbūt teisios tos budos, kurios teigia apie pasaulio iliuziškumą, kad viskas, kas jame yra – tai tik regimybė, miražas, pasiklydimas, ir už šios regimybės nėra jokios objektyvios realybės, o tik tuštuma…

Šį savo nušvitimą, tuštumos pajautimą, veikiau vadinčiau absurdu, nors ne košmaro siaubas, bet palaimintos būsenos jis neprimena… Gal todėl, kad pasiekti absoliučią tuštumą skirta ne visiems ir tik išrinktiesiems pasirodo tikrovė, gal tiems, kurie geba išsigryninti sielą, atmesti sumaištį…

Vienoje legendoje pasakojama, kaip vienas mokinys, netelpantis savyje nuo džiaugsmo, atbėgo pas zen meistrą ir pareiškė, jog jam atsivėrė tiesa: pasaulyje nėra nieko, išskyrus tuštumą. Atsakydamas, išminčius jam pliaukštelėjo per veidą, ir žiūrėdamas kaip šis iš pykčio ir apmaudo griežia dantimis, pareiškė:

– Jei aplinkui vien tik tuštuma, iš kur atsirado šis pyktis.

Kita vertus, mano aprašytas absurdo potyris nėra negatyvus, jis sukrečia, taip priverčia sugrįžti prie savęs.

Kažkiek panašus į Camus absurdo išgyvenimą, kai vieną dieną pažvelgę į savo atvaizdą veidrodyje ar į savo nuotrauką, sutrikę klausiame: kas aš esu?

P. S. šiam tekstui sąmoningai pasirinkau ne kokios nušvitusios budos, o vakarietiškos kultūros simbolio – angelo, bet angelo be galvos, kurią kažkas nurovė, iliustraciją.

Živilė Filmanavičiūtė, 2019.10.18

Foto: Wilhelm Gunkel. Unique perspectives Wilhelm Gunke

Share Button

You may also like...

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

AlphaOmega Captcha Classica  –  Enter Security Code