Bonsoir, mes amis! Comment allez-vouz?

Tęsiu eksperimentą: mokausi prancūzų kalbos nuo nulio arba nuo tuščio balto popieriaus lapo. Bandau susikurti metodiką. Įvertinu motyvaciją. Šiuo atveju, stimulas – paprastas. Europoje vyrauja dvi pagrindinės kultūros – tai prancūziškoji ir vokiškoji. Prancūzai garsėja ne tik geromis manieromis, aukštąja mada, bet ir postmodernia literatūra, muzika, kinu ir, žinoma – filosofija. Išsikeliu tikslą, kuris gan pretenzingas – skaityti garsiųjų mąstytojų kūrinius originalo kalba. Numatau galimus keblumus. Pagrindinis sunkumus – tai, kad prancūzai rašo daugiau raidžių ir taria mažiau garsų. Suprantu, kad norėdama skaityti ir kalbėti prancūziškai, turiu pajausti kalbą, įsijausti į jos garsus.

Kaip tai padaryti? Savaime suprantama, klausomės muzikos, žiūrime filmus su titrais. Taip pat ieškome asociacijų.

Raidžių junginį „eau“, jie taria kaip „o“; „au“ – taip pat kaip „o“; „eu“ – „io“; „oi“ – „ua“; „ai“ – kaip rusiškoji raidė „э“; „ou“ – „u“.

Ir kaip tai prisiminti? Į pagalbą man atkeliauja žinomi prancūzų autoriai. Tarkime – Simone de Beauvoir. Pradedu nuo jos, galbūt todėl, nes ji dukros bendravardė.

Simone de Beauvoir – lietuviškai tariasi kaip – „Simon de Bovua“. Raidės e ir r dažniausiai žodžio galūnėje netariamos.

Simone de Beauvoir (1908.01.09 -1986.04.14, Paryžius) – prancūzų literatūros klasikė, filosofė, feministė ir šiaip garsi moteris. Aštrūs kritiniai liežuviai vadino ją „Notre – Dame de Sartre“ arba „La Grande Sartreuse“, kad pabrėžtų jos intelektualinę priklausomybę nuo gyvenimo draugo Jean‘o Paul‘o Sartre‘o ir kartu kūrybinį jos epigoniškumą. Tačiau, kaip teigiama Metzlerio žinyne, tokio pobūdžio pavaldumo nustatymas yra klaidingas.

Simone de Beauvoir ir Jean-Paul Sartre trikdė visuomenę netradiciniais tarpusavio santykiais, tačiau jų simbioziška sąjunga buvo grįsta kiekvieno jų savarankiškumu. Abu jie per visą gyvenimą partnerį traktavo kaip savo antrininką, kaip idealųjį skaitytoją ir svarbiausiąjį kritiką.

Simone de Beauvoir garsėja savo šūkiu: „On ne naît pas femme, on le devient!“ ir veikalu „Antroji lytis“ (Le deuxième sexe, 1948). Tai filosofiniai apmąstymai moteriškumo, meilės, santuokos, santykių su vyrais, šeimos temomis. Neseniai lietuvių kalba yra pasirodžiusi kita jos knyga, apimanti tris moters gyvenimo istorijas (La femme rompue, 1967). „Jos intymios kaip susitikimas tête-à-tête,“ – apie jas sako kritikai.

Taigi, o Jean-Paul Sartre – prisiminkime tarimo taisyklę – „au“ bus „o“ ir raidė „e“ gale žodžio nesigirdi.

Jo garbei šiais metais Nidoje ant Parnidžio kopos atidengta skulptūra, pavadinimu „Prieš vėją“, kuria įamžinta 1965 m. filosofo viešnagė Lietuvoje. Tik paminklas, deja, be Simone de Beauvoir figūros.

Jei Emmanueliui Levinui „Kiti – tai Dievo veidas“ – Sartre‘ui – „Kiti – tai pragaras“ arba „Kiti sau“. Tik ne pažodžiui ir ne taip primityviai, kaip gali pasirodyti iš pradžių.

Pirminis žmonių tarpusavio santykis, pastebi filosofas, agonistinis, vienas kitą akmeniu verčiančių Medūzos žvilgsnių santykis. Tačiau, žmogus, anot mąstytojo – tai vienintelė būtis, kuri suvokia savo egzistenciją, nors dėl jos jam ir kyla abejonė. Jis priverstas savo gyvenimu susikurti esmę, kuriai nori suteikti dar ir egzistencinę prasmę. Todėl žmogus „pasmerktas“ nuolat save „projektuoti“ savaiminės būties pasaulyje; jis „pasmerktas“ save pasirinkti arba, kitais žodžiais tariant, žmogus nulemtas laisvei.

Ir kaip nebūtų paradoksalu po pirmojo įspūdžio: Sartre’ui egzistencializmas – tai humanizmas. Nes mano laisvė neatsiejama nuo Tavo laisvės, ir atvirkščiai, Tavo laisvė neatsiejama nuo manosios. Vadinasi, esame laisvi daryti, ką tik norime. Tačiau mūsų norai privalo būti atsakingi.

Jūs galite rinktis: mokytis naujos [prancūzų] kalbos arba nesimokyti. Žinoma, lengviau ir paprasčiau bus nesimokyti. Arba Kiti privers jus mokytis, tarkime anglų kalbos, bet tai jau bus jų pasirinkimas, jie pasirinks už jus – vietoje Jūsų.

Toliau ieškodami tarimo asociacijų, galime tęsti per prancūzų filosofų vardų ir pavardžių „abėcėlę“.

Pvz.: Michel Foucault garsėjo ne tik moralės genealogija, bet ir savo filosofiniu juoku.
Prancūzų kalboje raidė „ch“ tariama kaip „š“, taigi bus Mišel, o „ou“ – kaip „u“, bus – Fuko.

Apie juoką filosofavo ir kitas žymus filosofas Henri-Louis Bergson. Jo veikalas „Juokas“ (Le rire, 1900) yra išverstas į lietuvių kalbą (Vaga, 2014).

Jacques Derrida – dekonstrukcijos filosofas. Raidė „j“ bus garsas „ž“, o „cq“ – k.

Maurice Merleau – Ponty – fenomenologijos atstovas, kūniškumo temos meistras. Moris Merlo-Ponty, „au“ – garsas „o“, „eau“ – tai o.

Gilles Deleuze – postmodernistas, bendradarbiavo su psichoanalitiku, anarchistu Felix Guattari.
Raidė „g“ prieš balsę virsta garsu „ž“, o raidžių junginys „ille“ prancūzų k. tariamas kaip vientisas garsas „ij“. Deleuze tarsis kaip Delioz – „eu“ bus „io“, e gale žodžio nesitaria. Felix skambės kaip Feliks, nes „x“ – tai „iks“.

Asociacijų sąrašą mokymosi eigoje papildome. Jis nebūtinai turi būti toks. Gera žinia, sakoma, kad jau po dviejų mėnesių intensyvių kasdienių treniruočių įmanoma skaityti prancūziškai, na o suprasti prancūzus gyvai kalbant, pavyks tik po gerų dviejų metų, todėl svarbu, kad mūsų studijų tikslas būtų ilgalaikis.

Au revoir, mes amis!

NOM: Živilė
Date: 23 Septembre 2018

Nuotraukoje Jean-Paul Sartre ir Simone de Beauvoir Lietuvoje, Nidoje (Antanas Sutkus, 1965)