Jei paklaustume filosofų: kaip dirbti kūrybiškiau, bet ne sunkiau?

Septynių filosofų kasdienybė/ dienotvarkė/ rutina pagal Mason Currey knygą „Dienos ritualai. Kaip menininkai dirba“:

„Aš visad nekantrauju imtis veiklos, nors paprastai man nepatinka dienos pradžia, – 1965-aisiais leidiniui Paris Review teigė Simone de Beauvoir. – Pirmiausiai išgeriu arbatos, tada apie dešimtą imuosi darbo ir dirbu iki pirmos. Vėliau pasimatau su draugais, tada penktą grįžtu prie darbo ir trunku iki pirmos nakties. Man nesunku grįžti į darbo vėžes popiet.“ Beauvoir pasiėmusi kasmetines dviejų trijų mėnesių atostogas imdavo nuobodžiauti. Jos dienotvarkėje be jokios abejonės svarbią vietą užėmė ir santykiai su Jeanu-Pauliu Sartre‘u, kurie nuo 1929-ųjų tęsėsi iki pat jo mirties 1980-aisiais. Paprastai Beauvoir rytais dirbdavo viena, o vėliau su Sartre‘u papietaudavo. Po pietų ramiai padirbėję Sartre‘o bute, vakarop jiedu susiruošdavo į kokį nors politinį ar socialinį renginį, eidavo į kiną arba Beauvoir bute gerdavo škotišką viskį ir klausydavosi radijo. (16,17 pusl.)

Marxas į Londoną 1849-aisiais atvyko kaip politinis tremtinys, manydamas, kad mieste pagyvens tik kelis mėnesius; tačiau čia jis pasiliko iki pat savo mirties 1883-aisiais. Pirmieji keleri jo metai Londone buvo paženklinti siaubingo skurdo – jo šeima buvo priversta gyventi apverktinomis sąlygomis, dėl kurių 1855-aisiais mirė trys iš šešių jo vaikų. Isaihas Berlinas rašė apie Marxo įpročius tuo metu:Jo dienotvarkę sudarė kasdieniai vizitai į Britų [muziejaus] skaityklą, kur sėdėdavo nuo devynių iki septynių, kol ją uždarydavo. Tada trukdavo ilgos darbo valandos su nakties tamsoje smilkstančiomis cigaretėmis, kurios tapo nebe prabanga, o nepakeičiamu raminamuoju. Šios žalingos priklausomybės neatitaisomi padariniai – dažni kepenų ligos priepuoliai, kartais lydimi šunvočių ir akių infekcijų, trukdžiusių dirbti, varginusių ir kamavusių Marxą, taip pat graužusių jo ir taip retas pajamas. „Aš kankinamas kaip Jobas, tik ne taip dievobaimingai“, – rašė jis 1858 metais. Tuo metu Marxas jau kelerius metus rašė Kapitalą – rimtą politinės ekonomijos darbą, kurį tęsė iki gyvenimo pabaigos. Jis niekada neturėjo nuolatinio darbo. „Privalau visomis jėgomis siekti savo tikslo ir negaliu leisti, kad buržuazinė visuomenė mane paverstų pinigų darymo mašina“, – rašė jis 1859-aisiais. (Iš tikrųjų vėliau jis prašėsi priimamas į geležinkelio stoties klerko vietą, tačiau jo kandidatūra buvo atmesta dėl neįskaitomo rašto.) Taigi Marxas pasitikėjo savo draugu ir bendražygiu Fredericku Engelsu, reguliariai iš tėvo tekstilės firmos kasos nukniaukdavusiu pinigų ir siuntusiu jam pašalpą, kurią Marxas, neturėdamas jokių pinigų tvarkymo įgūdžių, greitai iššvaistydavo. Pats Marxas yra pasakęs: „Nemanau, kad kas nors kada nors rašė apie pinigus jų neturėdamas“. (43-45 pusl.)

Danų filosofo Kierkegaardo dieną sudarė du užsiėmimai – rašymas ir pasivaikščiojimai. „Paprastai jis rašydavo rytais, vidurdienį ilgai vaikščiodavo po Kopenhagą, o likusią dienos dalį vėl rašydavo. Būtent šių pasivaikščiojimų metu jam kildavo geriausios idėjos – kartais jis taip skubėdavo jas užsirašyti, kad grįžęs namo pradėdavo dirbti stovėdamas prie stalo, nė nenusiėmęs skrybėlės, tebelaikydamas lazdelę ar skėtį. Kierkegaardas žvalumą palaikydavo kava, kurią iškart po vakarienės paprastai gerdavo su stiklu chereso. Israelis Levinas, kuris buvo jo sekretorius 1844-1850 m., pamena, kad Kierkegaardas turėjo bent penkiasdešimt skirtingų lėkštučių ir puodelių rinkinių, bet tik po vieną indą iš kiekvieno rinkinio“. Prieš serviruodamas kavą, Levinas turėdavo parinkti puodelį bei lėkštutę ir paaiškinti savo pasirinkimą Kierkegaardui. Ir tai ne visi jo keisti ritualai. Biografas Joakimas Garffas rašo: Kierkegardas kavą gerdavo savitai: su džiaugsmu pagriebdavo cukraus maišelį ir pradėdavo pilti į savo kavos puodelį kol šis pasiekdavo kraštus. Tuomet nepaprastai stipri kava palengva tirpindavo šią baltą piramidę. Visam procesui kone einant į pabaigą, šis stimuliuojantis sirupas pradingdavo filosofo pilve, susimaišydamas su cheresu ir suteikdamas papildomos energijos, užplūsdavusios jo idėjų perpildytas smegenis, kurios visą dieną taip produktyviai veikdavo, kad prietemoje Levinas galėdavo įžiūrėti iš nuovargio virpančius pirštus, laikančius trapią puodelio ąselę.“ (28, 29 pusl.)

Apšvietos epochos prancūzų filosofas Voltaire mėgo dirbti lovoje, ypač senatvėje. „1774-aisiais vienas Voltaire‘o svečias aprašė visą jo rutiną: ryte, vis dar gulėdamas lovoje, jis skaitydavo ir vienam iš savo sekretorių diktuodavo naują darbą. Vidurdienį, atsikėlęs ir apsirengęs, priimdavo svečius, o jei jų nebūdavo, dirbdavo toliau gerdamas kavą ir pasigardžiuodamas šokoladu. (Pietų jis nevalgydavo). Tarp antros ir ketvirtos Voltaire‘as kartu su savo vyriausiuoju sekretoriumi Jeanu-Louisu Wagniere‘u važinėdavo karieta po apylinkes. Tada dirbdavo iki aštuntos, kol sėsdavo vakarieniauti su savo našlaujančia dukterėčia (ir ilgamete meiluže) madam Denis ir kitais. Tačiau jo darbo diena toli gražu nepasibaigdavo: Voltaire‘as dažnai toliau diktuodavo ir po vakarienės, kartais užtrukdavo iki paryčių.“ (29 pusl.)

Apie Kanto griežtą punktualumą, girdėjo tikriausiai visi, tačiau priminsime dar kartą. „Heinrichas Heine rašė: Sunku pavaizduoti Kanto gyvenimą. Nes nėra nei gyvenimo, nei istorijos. Jis gyveno mašinalų, suplanuotą, beveik abstraktų viengugio gyvenimą ramioje ir nuošalioje Karaliaučiaus gatvelėje – sename mieste prie Vokietijos šiaurės rytų sienos. Nemanau, kad didysis Katedros laikrodis savo funkciją atliko su didesne aistra ir tikslumu nei šio miesto gyventojas Immanuelis Kantas. Viskas – kėlimasis, kavos gėrimas, rašymas, paskaitų skaitymas, valgymas, pasivaikščiojimas – vykdavo nustatytu laiku, o kaimynai puikiai žinojo, kad pusę keturių Kantas išeis pro duris vilkėdamas pilką paltą ir laikydamas ispanišką lazdelę.“ Tačiau Manfredas Kuehnas teigia, kad Kanto gyvenimas nebuvo jau toks „pilkas ir beaistris, kaip manė Heine ir kiti. Kantas mėgo bendrauti, buvo apdovanotas iškalba ir svetingas šeimininkas. Kad Kanto gyvenime nebuvo nuotykių, kalčiausia jo sveikata – filosofas kentėjo nuo įgimto skeleto defekto, dėl kurio jam išsivystė nenormaliai maža krūtinė, spaudusi širdį bei plaučius ir lėmusi silpną kūno sudėjimą. Siekdamas prailginti savo gyvenimą ir stengdamasis numalšinti dvasines kančias, kurias kėlė visą gyvenimą trukusi hipochondrija, Kantas pasirinko tai, ką pats vadino „tam tikru gyvenimo būdo vienodumu ir proto įdarbinimu“. (82, 83 pusl.)

Vokiečių poetas ir filosofas Schilleris savo darbo kambaryje į stalčių prikraudavo pūvančių obuolių. Jis sakydavo, kad jam reikia uosti jų irimo kvapą, kad pajustų akstiną rašyti. Nepakantus trukdžiams, Schilleris beveik visada rašydavo naktį. Vasarą mieliau dirbdavo lauke, šalia sodo namelio Jėnos miestelyje, Vokietijoje. Vienas biografas rašė: „Nakties tyloje kaimynai dažnai jį girdėdavo karštai deklamuojant. Tokiais atvejais bet kas, kas turėdavo galimybę jį stebėti (o tai būdavo lengva padaryti stovint ant kalvų, esančių priešais mažytį jo sodo namelį, kitame miškingo slėnio gale), matydavo jį garsiai kalbantį ir greitai vaikštinėjantį po savo kambarį, tada staigiai krentantį į kėdę ir rašantį.“ (157 pul.)

„Prancūzų filosofui Descartes patikdavo miegoti iki maždaug vienuoliktos. „Čia kasnakt be jokių rūpesčių miegu po dešimt valandų“, – rašė Descartes iš Olandijos, kur gyveno nuo 1629-ųjų. „Kai miegu, mano protas klaidžioja po miškus, sodus, užkerėtus rūmus, kur išgyvenu visus įsivaizduojamus malonumus, tada sumišus nakties sapnams ir dienos svajoms pabundu.“ Šios vėlyvo ryto meditacijos valandos būdavo jo vienintelės tą dieną sutelktos intelektinės pastangos. Descartes manė, kad dykinėjimas būtinas geram protiniam darbui, todėl stengdavosi per daug nepervargti. Po ankstyvų pietų jis išeidavo pasivaikščioti arba susitikdavo pabendrauti su draugais. Po vakarienės tvarkydavo gautą korespondenciją. Šis patogus viengugio gyvenimas netikėtai baigėsi 1649-ųjų pabaigoje, Descartes‘ui priėmus pasiūlymą dirbti dvaro rūmuose Švedijos karalienei, kuri, būdama dvidešimt dviejų metų, buvo viena galingiausių Europos monarchių. Nėra visiškai aišku, kodėl Descartes priėmė šį pasiūlymą. Galbūt jį paskatino didesnio pripažinimo ir prestižo siekis, o galbūt tikras noras formuoti jaunosios valdovės pasaulėžiūrą. Bet kuriuo atveju tai buvo pats blogiausias jo sprendimas. Atvykus į Švediją 1649-ųjų pabaigoje, per vieną šalčiausių žiemų istorijoje, Descartes‘ui buvo pranešta, kad pamokos su karaliene vyks rytais – nuo penktos valandos ryto. Jis neturėjo kito pasirinkimo, tik paklusti. Ankstyvos valandos ir speigas jam buvo pernelyg didelis išbandymas – vos po mėnesio Descartes susirgo plaučių uždegimu ir po dešimties dienų mirė.“ (155, 156 pusl.)

Mason Currey knygelėje  „Dienos ritualai. Kaip menininkai dirba“ rasite pasakojimus taip pat apie rašytojų Kafkos, Prousto, Joyce, Becketto, Eco, režisierių Bergmano, Felinio, dalininkų Picasso, Van Gogho ir kitų garsių kūrėjų darbo ritmus.

Būtų įdomų išgirsti dabartinių Lietuvos filosofų kūrybinės veiklos ypatumus. Tiesa?

P.S. DĖMESIO! Jei patiko straipsnis ir spausite nykštį, prašome palaukti, kol pasirodys langas su GALIMYBE patvirtinti, jog tekstas tikrai tikrai patiko. Dėl mums nesuprantamų priežasčių, jau eilę metų šiai svetainei taikomi tokie papildomo patvirtinimo, ribojantys/represiniai mechanizmai. Jei kažką suprantate apie tai daugiau – labai prašome su mumis susisiekti filosofai@inbox.lt. AČIŪ!

 

Share Button

You may also like...

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

AlphaOmega Captcha Classica  –  Enter Security Code