Žvilgsnis

Laikinybė, baigtinybė – štai apie ką viskas sukasi. Savo paties jėgomis galiu išsižadėti visko ir tuomet rasti ramybę bei atilsį skausme, galiu ištverti viską, net jei žmones gąsdinstis baisusis demonas, baisesnis už giltinę, net jei beprotybė man prieš akis laikytų juokdario kostiumą ir iš jos veido išraiškos suprasčiau, kad būtent aš turiu jį apsivilkti, – vis tiek galėčiau išgelbėti savo sielą, jei tik man labiau rūpės ne žemiška laimė, o tai, kad manyje laimėtų meilė Dievui. Žmogus net ir paskutinę akimirką gali sukaupti visą savo sielą viename žvilgsnyje į dangų, iš kurio ateina visos gerosios dovanos ir šitas žvilgsnis bus suprantamas jam ir tam, kurio jis ieško – [kaip ženklas], kad jis vis dėlto buvo ištikimas savo meilei.

[Kierkegaard S. Baimė ir drebėjimas.Vilnius: Aidai. 2002. P.43, 44]