Optimizmas

              Eiliuota esė

 

Mes išganingai, kaip ir ispanų Alfonsas Dešimtas,

Patartume dievams,

                                                                                                                                                  … jų darbas rimtas

Mažiau žiojėtų ydomis, bet neprasta

Ir šioji visata, jei suprasta:

 

 

Iškrisim mes – paliks vaikai

Ir mūsų būtį tęs.

Vaikai praeis – mus tęs tauta,

O kai ir ta nuskęs

Užmarštyje, tai žmonija.

O jei bėdoj, klaidoj

Ir ši prašaps – išdygs kita

Vis tiek kur visatoj.

 

Prasmegs galop ir visata

Savam kvailam taške. –

Taigi bemat išsprogs kita

Ir plieks liepsna ryškia.

Jei neis ratu jinai – nesmegs

Be pabaigos, nesprogs,

Gal formų begalės gale

Vėl gimsi – šioks ar toks.

 

Jei ne – paguodą pasitiek:

Dalia kebli,  sunki? –

Tu amžinas, nes lygiai tiek

Kaip ir mirtis trunki.

Jei šitaip guostis nėr gerai –

Manipuliuok laiku:

Jį prarastą sugrįžt varai,

Kai jau išties klaiku.

 

Šauniausia – klibink genus, žaisk

Dar tūkstantmečius tris,

Sulauksi – erdvėmis, laikais

Tau smegenys išplis.

Kaip žiebtųsi ta struktūra,

Galaktika visa,

Kaip be trukmės mintis sukta

Ją skrostų miglose!

 

Patsai pačia gamta tapai,

Paversdamas protu

Entropiją ir atlapai

Susijęs su kitu.

Gal jau tada nurimsi Tu,

Nei dievas, nei žmogus,

Soti taurė iki kraštų

Pilna pilnatvės bus?

 

Tataigi… Ne.

Nei anokia, nei šitokia lemtis

Mums neįtiks. Iš nevilties

Mefistas čia nupliks:

„- Sukišk visatą…  sapiens  tam,

Nudrėbk Tamerlanu –

Tai įsigeis, trūks… prikimštam,

Anų biednų dienų…“

 

Sakmė sena. Tačiau –  gali

Laimingas būt. Buvai.

Šypsniu nubrauks tiesa tyli,

Ką sau primelavai.

 

 

Kuopa vaikigalių antai,

Kurių dar laukia laimė.

Kaip spingsi akys, kaip snapai

Jiems šiepiasi savaime…

Matai – patirs tą pat ką mes.

Už tai pamilt gali –

Kad verks ir juoksis, ras, pames,

Protingi ir kvaili.

 

Kaip jie – kas rytas laimės lauk,

Apvils – nurimk išsyk,

Su guodusiu džiaugsmu keliauk

Ir Dantės neklausyk.

To kumpanosio šnekoje

Gal trečdalis tiesos.

Suplak prieš nerdamas tu ją,

Kol džiaugsmas suputos.

 

Ir sužėrės žmogaus dalia

Kontrastų katile,

Kad nušveistas galų gale

Širdim suprastum ją.

 

Ir vis dėlto –  magu patarti

Dievams, kaip būt derėję tverti.

Autorius: Algmar  – Algis Jočys