Septyni samurajai

Kino juostoje „Septyni samurajai“ (1954) režisierius Akiro Kurosava vaizduoja 16 a. Japoniją. Šalyje įsisiautėjęs pilietinis karas, viešpatauja betvarkė ir suirutė, nėra jokių įstatymų, kiekvienas išgyvena kaip sugeba. Valstiečius engia plėšikų gaujos. Kaimiečiai tamsūs, bejėgiai ir bailūs žmonės, valdžia šiuo metu neveiksni, nėra kam jų apginti, jie lengvas grobis.

Taip susiklostė, kad to meto Japonijoje, gal dėl budizmo ir sintoizmo konkuravimo, o gal ir dėl kitų priežasčių neįsigalėjo viena religija ir bendruomenė jungėsi ne religiniu, o politiniu pagrindu.

V. Kavolis operuodamas L. Dumont’o terminais, taikančio vieno rakto civilizacijos analizę, pasitelkiant santykį tarp religijos ir sekuliariosios kultūros, kaip visraktį leidžiantį vienu konceptu viską išaiškinti – moderniųjų Vakarų sekuliarią kultūrą aiškina kaip apglobiantį sluoksnį, o religiją – kaip apglobtąjį sluoksnį. Kitaip tariant, valstybės įstatymai modernioje kultūroje visiems privalomi ir sekuliarūs, jų turi klausyti visi, o religijos reikalavimai yra laisvai pasirenkami ir nėra privalomi. Viduramžiais Vakaruose vyravo atvirkštinis santykis, religija buvo visa apglobiantis sluoksnis, nustatantis vietą sekuliariai kultūrai, mokslui, filosofijai ir visam kitam. Panašią situaciją galime matyti ir šiomis dienomis, tarkim Islamo pasaulyje (V. Kavolis, 1996).

Tokiu būdu matome, kad Japonija, savo 16 a. kultūrine raida jau keliais šimtmečiais lenkė to meto feodalinę Vakarų Europą, kuri pasivys juos tik gerokai vėliau.

Feodalinė Japonijos visuomenė buvo pasiskirsčiusi į kelis luomus: aristokratai, jiems tarnaujantys samurajai ir valstiečiai. Vakarų Europos feodalinė sistema buvo pagrįsta romėnų teise apibrėžtais pono ir vasalo santykiais, sutvirtintais abipusiu susitarimu. Kinijos konfucijine sistema besiremiančioje feodalinėje Japonijoje buvo pabrėžiama ne tiek teisė, kiek moralė. Valdžia kilo iš didesnės išminties ir aukštesnio moralumo, teisė įsakinėti buvo paremta moraliniu valdovo pranašumu ir visišku samurajų savo siogūnui atsidavimu. Taip gana anksti, bendruomenė iškilo aukščiau ir už šeimą. Samurajais vadinami kariai daug dėmesio skyrė tokioms dorybėms kaip drąsa, garbė, savitvarda, stoiškas mirties sutikimas, ištikimybė vadui, besąlygiškas lojalumas, pasikliovimas grupe. To meto samurajų moralės supratimą ir aukštą savigarbą gerai atspindi 1703 metų politinis incidentas su „keturiasdešimt septyniais roninais“, arba šeimininko netekusiais samurajais: netekę savo valdovo samurajai atkeršijo aukšto rango pareigūnui, kurį manė esant atsakingą už savo siogūno žlugimą, o vėliau už šį žingsnį patys pasiprašė mirties bausmės – seppuku (rituainė savižudybė kito kario pagalba) (Reischauer, E. O., 1996, 37-65 p.).

Savo veikale „Estetika“ Hėgelis (1965, p. 41-42) taikliai pastebi, kad žmogus savęs suvokimą „… pasiekia dviem būdas: pirma, teoriniu…“, t. y. save apmąstydamas kaip objektą ir antru, „žmogus tampa sau kai kuo praktinės veiklos dėka, t. y. … keisdamas išorinius objektus, kuriuose jis įspaudžia savo vidujybės atspaudus ir kuriuose jis tada atranda tas savo savybes, kurios jam yra būdingos.“

Kitaip tariant, saviugdos, aukštos disciplinos ir moralių aktų dėka samurajai pakyla virš minios ir įgauna aristokratišką savigarbą, kas iš esmės ir lemia jų nepaprastą efektyvumą, profesionalumą, sėkmę bei socialinę padėtį.

Taigi, Kurosava savo juostoje sumąsto eksperimentą, apverčia nusistovėjusią tvarką ir modeliuodamas situaciją bando aptikti, o gal išryškinti universalias bendražmogiškas vertybes.

Kaimietis rinkdamas malkas netyčia nugirsta plėšikų pokalbį. Šie tariasi, kad užpulti ir apiplėšti kaimą pats tinkamiausias laikas tada, kai valstiečiai surinks miežių derlių. Sužinoję liūdną naujieną gyventojai puola į paniką. Kažkas pasiūlo, jog reikia pasiklausti patarimo pas nusenusį kaimo seniūną, išmintingąjį Gisaku. Tas prisimena, kad dar būdamas visai vaikas, jis matė kartą vieną kaimą, kuris liko nepaliestas plėšikų. Vėliau paaiškėjo, kad tie valstiečiai buvo pasisamdę samurajus ir tie juos apgynė. Tai labai neįprasta situacija, nes išeina, kad žemesnis luomas samdo aukštesniojo atstovus.

Valstiečiai randa siogūno netekusį roniną ir paprašo jo pagalbos. Roninas būdamas alkanas ir be darbo sutinka. Gauname paradoksalią situaciją, nuo šio momento samurajaus siogūnu tampa kaimas, pono ir tarno dialektika apsiverčia. Aristokratas intelktualiai, moraliai ir visa kaip pranašesnis už valsteičius ima tarnauti menkesniam luomui.

Taip pat čia stebime visai priešingą darbininko su pačiu darbu santykį, nei jį apibrėžia K. Marksas:

„… darbas darbininkui yra išorinis dalykas, t. y. nepriklauso jo esmei, todėl jis savo darbu neįvertina savęs, bet save neigia, dirbdamas nesijaučia gerai, bet jaučiasi esąs nelaimingas, neišsiugdo laisvos fizinės ir dvasinės energijos, bet alina savo jėgas ir žlugdo savo dvasią … darbininko veikla nėra jo savaveiksmiškumas. Ji yra kito veikla, joje darbininkas praranda save patį.“ (Marksas, K. 1986)

K. Markso teiginiai bei modelis sugriūva vien todėl, kad samurajaus darbas visada turi moralinį pagrindą, tad teikia jam moralinį pasitenkinimą. Toks darbas tampa savigarbos esme, tad ir vidiniu dalyku, savo darbu, ypač herojišku, jis didina savo vertę ir save teigia, išsiugdo fizinę ir dvasinę laisvę.

Kita vertus, Markso mintis, kad „Kuo daugiau darbininkas pagamina turto, kuo labiau didėja jo produkcijos galia ir apimtis, tuo labiau jis nuskursta.“, samdomo darbo atveju turbūt visad liks galioti, kaip visiška tiesa, tai pasitvirtina ir Kurosavos istorijoje. Kambėjus Šimada − samurajų vadas, liūdnai pataiso pergale besidžiaugiantį savo likimo brolį „Laimėjome ne mes, laimėjo valstiečiai“ ir atsisuka žvilgsniu palydėdamas keturis žuvusių bendražygių kapus.

Jokių perspektyvų

Roninas Kambėjus Šimada išsiaiškinęs kaimo situaciją nusprendžia, kad gynybai reikia bent septynių samurajų. Kaimiečiai tokie neturtingi, kad kaip atlygį už darbą tegali pasiūlyti stogą virš galvos ir maitinimą tris kart per dieną. Čia Kurosavos eksperimentas tęsiasi. Kas gi ir dėl kokių motyvų ryšis tokiam darbui: pavojingas, jokių pinigų, jokių perspektyvų.

Pirmasis Kambėjaus surastas samurajus Gorobėjus Kamajama sako: „Aš sutinku. Tai įdomu. Aš žinau, kad valstiečiams dabar nelengva, bet aš sutinku ne dėl jų, o todėl, kad dalyvaujate jūs. Taip, mūsų laikais nėra lengva rasti malonią draugiją.“ Kaip pastebi Alphonso Lingis, vienoje iš savo knygų, kalbėdamas apie gyvenimo dovanas rašo, kad „Yra transcendentinių akimirkų, kai žmonės atskleidžia staiga prasiveržusį mūsų rūšiai ligi tol nebūdingą kilnumą … Kiek daug transcendentinių dovanų atsisakome! Taip darome patys vieni nuspręsdami, ko mums reikia ir ko norime … Dovanos išmoko teikti dovanas … Tai tarsi saulė, kuri kas vakarą vaidina kosminį spektaklį visiems, kas ją mato, neprašydama nieko mainais.“ (Lingis, 2002). Kitaip tariant, Gorobėjus Kamajama suvokia, kad būsima patirtis, Kambėjaus autoritetas, jo draugija ir yra tokia transcendentinė dovana, kurios negausi už jokius pinigus. Trečiasis samurajus Sitirodzi yra senas Kambėjaus kovų draugas, taip pat prisideda prie žygio dėl moralinio draugijos vertingumo, dėl panašių, kaip Gorobėjus Kamajama priežasčių.

Samurajus Hajashida Heihači atsilygina šeimininkui už maistą ir jam kapoja malkas, o pastebėjęs, kad jį stebi kitas samurajus, to visai nesigėdina ir paklaustas ką čia veikia tiesiog prisistato, kaip malkų kapotojas. Scena puikiai perteikia Konfucijaus idealą. Konfucijus sakė: „Neverta kalbėti su žmogumi, kuris, siekdamas Teisingo kelio, gėdijasi prastų drabužių ar paprasto maisto.“ (Konfucijus 2004, 47 p.). Kaip ir minėta anksčiau, samurajų moralė grindžiama konfucianizmu, štai dar keli teiginiai perteikiantys viso to esmę:

„Kilnus žmogus nesileis, kad su juo būtų elgiamasi kaip su įrankiu.“ (Konfucijus, 23 p.)
„Kilnus žmogus su niekuo nerungtyniauja.“ (Konfucijus, 33p.)
„Išsilavinimas padeda kilniam žmogui rasti draugų. O draugystė – ugdyti gerovę.“ (Konfucijus, 186p.)
„Yra trijų rūšių naudinga ir trijų rūšių žalinga draugystė. Su nuoširdžiais, ištikimais, prityrusiais – naudinga draugauti. Su pataikūnais, plepiais, neprincipingais – draugauti žalinga. (Konfucijus, 257 p.)
„Kilniam žmogui gėda, kai jo žodžiai pralenkia jo darbus.“ (Konfucijus, 223p.)
„Kas valdo pagal dorovines nuostatas, tas panašus į Šiaurės žvaigždę; ji stovi vietoje, apsupta kitų žvaigždžių.“ (Konfucijus, 18 p.)

Visos šios mintys atsispindi ir Kurosavos papasakotoje istorijoje. Kita vertus, tiek malkų kapojimo scenoje, tiek kituose epizoduose bei pačioje samurajų karinėje strategijoje matosi ir daoizmo filosofijos įtaka. „Švelnus ir silpnas įveikia kietą ir galingą;“ (Laozi, 2005, 85 p.), kitaip tariant, tam, kad taptum didis, privalai tapti mažu, kad taptum amžinas, turi mirti ir t.t. Paklaustas ar daug priešų yra nugalabijęs Hajashida Heihači atsako, kad paprastai jis stengiasi pabėgti, išmintingas principas, antrina jam Garabėjus. Abu vyrai juokiasi, nes akistatos situacijoje abu atpažįsta vienas kitame aukštos moralės ir brandumo prabą.

Valstiečiai

Atskira tema yra valstiečiai. Kaimo seniūnas, mėgindamas atsiprašyti už tai, kad niekas samurajų nepasitiko sako: „Na ką su jais padarysi? Jie juk tiesiog kvailiai. Jie pripratę bijoti. Jie bijo visko. Bijo lietaus, sausros, vėjo ir uraganų. Jie keliasi ir gulasi su baime. Ir ši diena ne išimtis.“. Čia valstiečiai atstovauja liaudį apskritai, kurios pagrindinis skiriamasis ar jungiantis bruožas visada yra baimė ir tamsumas.

„Kaip tikra tai, kad mes niekad negalime absoliučiai suvokti esinių visumos pačios savaime, taip neabejotina, kad mes vis dėlto suvokiame stovį kažkaip atsiveriančios esinių visumos tirštumoje … žmogaus būtyje atsiranda toks nusiteikimas, kuriam pasidavęs jis yra pastatomas prieš patį Nieką … [taip įvyksta akimirkomis] pamatinėje baimės (Angst) nuotaikoje … Siekdamas nuo ko nors – nuo šio apibrėžto dalyko – išsigelbėti, jis jaučiasi netikras kitų dalykų atžvilgiu … būdami tarp esinių išslystame iš savo rankų … Lieka tik grynoji čia būtis, sukrėsta šio kyburiavimo, kuriame nėra į ką atsiremti. Baimė atima žadą. Kadangi esinių visuma išslysta ir tiesiog užgriūva Niekas, jo akivaizdoje nutyla bet koks „yra“ – sakymas.“(Heidegeris, M.)

Iš esmės valstiečių tiek materialus, tiek dvasios skurdas yra baimės pasekmė. Dingsta autentiškos būties galimybė, tad ir bet kokios asmenybės augimo perspektyvos, baimė laiko asmens užuomazgą inertiškoje tamsos būsenoje. Vienintelė galimybė, kada nors prasikalti asmenybės daigui, tėra drąsa.

Tarpinė grandis

Tarpinė grandis tarp valstiečių ir samurajų yra prie žygio prisidėjęs apsimetėlis Kikučijo ir banditai. Jie pasižymi drąsa bet neturi moralės ir intelektualinio pranašumo. Kikučijo puikiai supranta valstiečių psichologiją, juos niekina ir nori būti panašus į samurajų. Pagrindinis skirtumas tarp Kikučijo ir banditų yra tas, kad šio alterego yra samurajai, tad tapęs kilmingos draugijos nariu pamažėle socializuojasi ir internalizuoja aukštesnes moralines vertybes.

Tai labai gyvybingas personažas, kažkuo primenantis Michalio Kakojanio personažą, graiką Zorbą, filme, tuo pačiu pavadinimu. Jo atramos taškas nėra moralė, kaip samurajų ar dirbama žemė, kaimiečių atveju, jis kliaujasi tik pačiu savimi, savo fizine jėga, įžūlumu, drąsa ir savo paties protu. Jis niekina kaimiečių bailumą ir nuolankumą likimui, nesuprantami jam ir samurajų abstraktūs principai. Kikučija, tai gyvenimo filosofiją ir asmeninę valią teigiantis personažas. Kaip matome, tai jį išaukština iš minios, bet neleidžia tapti visišku samurajumi, nes tam trūksta savidisciplinos, pagarbos autoritetui ir pasikliovimo grupe, kai individualizmas ir asmeninis noras pirmauti nusilenkia grupės interesams. Kikučijos pagrindinis ginklas puikybė. Kaip gana taikliai pastebi Sartras „… puikybė: vargšams ji – apsigynimo priemonė.“(Sartras, 1966) Įžūlus melas, beatodariškas nutrūktgalviškumas, akiplėšiška drąsa – visa tai patikrinti įvairiose kultūrose gatvės valkatų triukai. Visa tai plaukia iš to, kad toks žmogus atstovaudamas ego interesus ir neturėdamas stipraus alterego, moralės, remiasi tik savo paties poreikių tenkinimu.

Strategija

Kaip pastebi A. Andrijauskas savo Rytų-Vakarų komparatyvistinėse studijose, šiuolaikinių japonų nepaprasta ekonominė sėkmė glūdi jų senosios tautinės kultūros psichologiniuose aspektuose. Unikalūs laimėjimai pirmiausia siejami su šiai tautai būdingu kolektyvizmo jausmu, darbštumu, racionaliu mąstymu ir moralinėmis nuostatomis, kas yra amžiais sukauptas žmogiškasis veiksnys arba tiesiog socialinis kapitalas (A. Andrijauskas 2002).

Samurajų vadas Kambėjus Šimada, o ir jo bendražygiai kalba nedaug, bet palaipsniui atveria racionalią ir veiksmingą strategiją, geležinę logiką ir valią kurių dėka vištas pjaunanti lapė sutriuškinama spąstuose. Štai keli negausūs teiginiai galintys praversti daugumoje gyvenimiškų situacijų:

„Gintis visada sunkiau nei pulti.“
„Viskas, ką prarandame, atrodo mums vertinga.“
„Puldamas ir atsitraukdamas tu visada judi. Negali judėti – mūšis pralaimėtas.“
„Žinoma, jūs bijote savo priešininko, bet atminkite, kad ir jis jūsų bijo.“
„Gindamiesi kartu, mes apginame vienas kitą. Gindamiesi paskirai – visi žūstame.“
„Viskas nutinka būtent tada, kai mažiausiai to tikiesi, kai viskas atrodo tylu ir ramu.“
„Bet kuri tvirtovė, be gerų įtvirtinimų, privalo turėti ir silpną vietą, kad įviliotų priešininką.“
„Kario dalia prarasti vėl ir vėl“

Kitaip tariant, aukodamas save, žmogus kaupia moralinę vertę, augina savigarbą ir žmogišką orumą, panašu, kad tai kiekvieno doro žmogaus likimas. Pasiaukojimas – vienintelis kelias tapti žmogumi.

Parengė:
Edvardas Šidlauskas

Literatūra:
Andrijauskas, A. (2002). Rytai-Vakarai: Komparatyvistinės studijos III. Vilnius: Kultūros, filosofijos ir meno institutas. 170-180 p.
Baranova, J., Sodeika, T. (2002). Filosofija. Vilnius: Tyto alba.
Hegel W. G. (1965). Ästhetik. Band I. 41-42 p.
Heidegeris, M. (1992). Rinktiniai raštai. Vilnius: Mintis. 119-120 p.
Kavolis,Vytautas (1996). Kultūros dirbtuvė. Vilnius : Baltos lankos. 91-101 p.
Konfucijus (2004). Pašnekesiai. Vilnius: Tyto alba.
Laozi (2005). Vilnius: Vaga.
Lingis, A. (2002). Pavojingos emocijos. Kaunas: poligrafija ir informatika. 183-184 p.
Marksas, K. (1986). Susvetimėjęs darbas ir privatinė nuosavybė // Marksas, K. Ankstyvieji filosofijos raštai. Vilnius: Mintis. 359-363 p.
Reischauer, E. O., (1996). Japonija šiandien: permainos ir tęstinumas. Kaunas: Litterae universitatis.
Sartras. Ž. P. (1966). Žodžiai. Vilnius: Vaga. 102-103 p.