Veido nihilizmas ir bežadė baimė

riteris-ir-mirtis

Kadras iš Ingmaro Bergmano filmo „Septintasis antspaudas“ (1957). Riteris žaidžia šachmatais su mirtimi

Veido nihilizmą Deleuze’as įvardina kaip susvetimėjimą, kurį anot jo pavyko Bergmanui išryškinti savo filmuose. Tai galimybės užmegzti ryšį su kitu nebuvimas. Baimė, kaip nurodo Heideggeris (Furcht),  jei ji nereflektuojama, gali tapti viena iš tokių veido išnykimo priežasčių, neautentiškos būties katalizatoriumi. Siaubas sukausto sąmonę, užšaldo autentiškumo likučius įjungdamas savisaugos ar kitokias instinktų schemas, paversdamas žmogų bežade mašina, simuliakrais užpildyta būties plomba.

Kai žmogus kažko labai išsigąsta, lietuviai kartais sako „prarado amą“. Amas, tai kitais žodžiais – žadas arba balsas, gebėjimas kalbėti. Toks subjekto mėšlungis, negebėjimas komunikuoti, gali būti ne vien siaubo pasekmė. Autentiškos būties, o sykiu ir individuacijos sąlyga, viena vertus, yra intersubjektyvumas, kita vertus – tęstinumas. Tai tarsi žvakės liepsna, proto šviesa, sąmoningumas kuris auga ir plečiasi palaipsniui gaudžiant gyvenimo dumplėms.

Išlikti ištikimu sau, išlikti savimi, nėra lengva. Kanto punktualumas ar fakyrų askezės – tai lygiai tokios pat pastangos užsigrūdinti ir išlaikyti sąmonės tęstinumą, sakyti gyvenimui „Taip“, save steigti ir augti nepaisant visų gyvenimo audrų. Kelis metus tylėdamas aš įgyju gebėjimą valdyti savo kalbą, tačiau išsekintas bado, užkluptas sunkios ligos, priklausomybių, skausmo, nevaldomų aistrų ar beribio siaubo žmogus nebepriklauso sau. Kito veidas ištirpsta horizonte, tarsi Amerikos balsas šaltojo karo metais užgožtas sovietinių radijo trukdžių.

Bergmano filme „Fani ir Aleksandras“ mes matome sadistišką patėvį, kurį valdo liguista neapykanta, it šydas atitverianti jį nuo gyvenimo. Žvelgiant psichoanalitiškai, kęsdamas vidinę neapykantos sau tironiją, šią schemą jis siekia atkartoti ir išoriniame pasaulyje, kankindamas savo žmoną ir vaikus. Jis tėra bedvasė sadomazorchistinė mašina, šioje šventovėje užgeso žvakės liepsna, teliko gyvas lavonas skleidžiantis nihilizmo tvaiką.

Ankstyvajame Bergmano filme „Septintas antspaudas“ mes sutinkame daug tokių gyvų lavonų, nugalabytų dvasinio maro ar tiesiog apskritai taip ir su niekada neužkurtu žmogiškumu, tai ir negyvėlius apvagiantis šventikas, svetimas žmonas viliojantis cirkininkas, tai ir smuklėje iš akrobato besišaipanti liaudis, tai ir save plakantys religiniai fanatikai. Jiems nėra jokio Kito veido. Jie regi tik savo siaubo, geidulių ar žiaurumo projekcijas, šešėlių teatrą platoniškoje uoloje.

Bergmanas pateikia ir pozityvų pavyzdį, tai riteris ramiai žaidžiantis šachmatais su mirtimi, jo tarnas blaiviai žvelgiantis į gyvenimą ir akrobatas su savo šeima, naivus it kūdikis, atvirom akim žvelgiantis į pasaulį. Ši triada, tai savotiškas dvasinės raidos modelis: atviras gyvenimui vaikas, išsiblaivęs nuo iliuzijų ginklanešys ir dvasios titanas, perpratęs pasaulio tuštybę Dievo beieškantis Saliamonas, filosofo prototipas.

Žvelgiant į šiandienos Vakarų civilizaciją apskritai – atrasime žmogaus ir mašinos dichotomiją, milžinišką susvetimėjimą ir anonimiškumą. Gyvas ir šiltas žmogus, save suvokiantis per santykius su kitais, yra retenybė. Priešingoje poliaus pusėje rasime individą, save suvokiantį per tam tikras naudingas savybes, įgūdžius, gebėjimus padedančius konkuruoti, siekti sėkmės, save naudingai parduoti, pritaikyti kaip įrankį aptarnaujant gremėzdišką civilizacijos aparatą.

Kita vertus, pasisukant į Rytus, budizme rasime gana savitą mąstymo raidą kuri atsiveriančią tuštumą, veido nihilizmo apmąstymus nuolat atlieka sąmoningai, priima pozityviai, kaip didesnio sąmoningumo katalizatorių, ir ties tuo medituoja. Atsiverianti didžioji Tuštuma, kurią budistai vadina śūnyatā, išlaisvina individą nuo aistrų ir visokiausių prisirišimų, tiesiog dekonstruojant kito veidą, kas išlaisvina nuo kančios. Štai tokios meditacijos pavyzdys iš Gešė Džampa Tinlėjaus knygos „Lodžongas“.

Visos būtybės primena iliuziją. Ir draugai ir priešai yra tokia pat iliuzija, kaip mėnulio atspindys ežere. Atrodo, kad mėnulis yra vandenyje, bet išties jo ten nėra. Kur jūsų draugas? Ištirkite, ir jūs nerasite tame objekte nė vienos dalelės, kuri būtų draugas. Paprašykite draugo atsistoti ir paanalizuokite: „Kur čia mano draugas? Jo nosis – mano draugas ar ne? Jo akys, pilvas, rankos, kojos, kiekviena jo kūno dalis – mano draugas ar ne?“ Jūs suprasite, kad nė viena šio prieš jus stovinčio kūno dalelė nėra jūsų draugas. Ir jo protas – ne jūsų draugas. Apskritai nė viena jo sąmonės akimirka ir nė viena jo kūno dalelytė nėra tai, į ką būtų galima pirštu parodyti kaip į jūsų draugą.

Parengė: Edvardas Šidlauskas

Dalintis:
  •  
  •  
  •  
  •  
  •  
  •  

You may also like...

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

AlphaOmega Captcha Classica  –  Enter Security Code