Wittgensteino fenomenas filosofijoje

Ludwigas Wittgensteinas galėtų būti filosofu-pavyzdžiu, kurio požiūrių evoliucijos raida, gebėjimas pakeisti savo nuostatas  į tikrovės ir kalbos santykį, liudija filosofo augimą išmintimi ir parodo, jog išmintis yra kažkas daugiau nei proto guvumas ar neįprastas intelektas. Wittgensteinas yra sokratiškas filosofas, nes nebijojo pripažinti savo suvokimo ribų.

Vitgensteinas

Foto: Cambridge University/ flickr.com

Ankstyvąjį Wittgensteiną galima pavadinti labai gudriu, labai pagaviu ir intelektualiu, bet tik vėlyvąjį – išmintingu. Ankstyvojo Wittgensteino veikalo „Loginio filosofinio traktato“ („Tractaus – logico philosophicus“) idėjos prisidėjo prie analitinės filosofijos formavimosi, prie loginio empirizmo sampratos. Vėliau vėlyvasis Wittgensteinas radikaliai pakeitė savo požiūrį į kalbos prigimtį, ypatingai į natūralios kalbos galimybes. Pasikeitė jo nuostata į kalbos išgryninimo galimybę. Ankstyvuoju savo filosofijos periodu jis manė, kad reikia kurti mokslo kalbą, kuri būtų griežta ir racionali, išvalyta nuo visokiausių miglotumų ir neaiškumų. Pradinė jo nuostata buvo, kad daugelis problemų, kurios sprendžiamos metafizinėje filosofijos tradicijoje, yra iš esmės pseudoproblemos. Tikros problemos yra aiškios, konkrečios ir jos iš principo gali būti išspręstos mokslo. Wittgensteinas prabyla ne apie problemų išsprendimą, bet apie jų išrišimą. Metafizinės problemos dažniausiai, anot jo, kyla dėl natūralios kalbos savybių, dėl žmogaus nemokėjimo naudotis savo prigimtine kalba ir dėl nesupratimo, koks yra ryšis tarp tikrovės ir kalbos. Kalbą, kuri tradiciškai vartojama metafizinėje filosofijoje, jis suvokė, kaip painiavos terpę. Vėlyvasis Wittgensteinas visiškai pakeitė savo požiūrį į natūralią kalbą. Savo veikale „Filosofiniai tyrinėjimai“ rašo, kad kalba yra pati tobuliausia struktūra, kokią tik žmogus gali turėti.

Naglis Kardelis sako, kad kalbos tobulumas, suvokiant stereometriškai, pasirodo per daugelį kalbos galimybių, kurios tarsi projektuojamos į skirtingas puses, plotmes. Kai bandome kalbą griežtinti, tai tarsi išgauname kažkokį didesnį vektorių viena kryptimi. Tačiau pasirinkus tą vieną vektorių, kitos kryptys kalboje nusilpsta. Kardelis vaizdžiam pavyzdžiui pasirenka peilio analogiją. Peilis – tai ta natūrali kalba, kuri yra aštri visomis savo briaunomis, suvokiama tūriškai, kaip kristalas, kuris pjausto visais kampais. Jei bandome aštrinti kažkurią vieną briauną, tai padarome kitų kampų nugludimo sąskaita.

Dirbtinės kalbos yra išaštrintos viena selektyvia kryptimi, o kitos jos kryptys yra atbukintos. Dirbtinės kalbos, vartojamos techniniuose moksluose, tinka „pjaustyti“ tik kažkokiam vienam produktui, t. y. atlikti vieną funkciją. Dirbtinė kalba yra bukesnė už natūralią kalbą, kadangi tikrovė yra įvairi ir natūrali kalba pritaikyta daugybei patirties registrų aprėpti. Kalba formuojasi praktiniuose kontekstuose. Ji tarsi prisitaiko būti aštri įvairiose situacijose, o specializuotos kalbos pritaikytos tik vienam konkrečiam kalbiniam žaidimui, jos aštrios tik to konkretaus dirbtinio žaidimo ribose. Vadinasi, bandymas patobulinti kalbą neapsieina be bausmės. Tai, pasak Kardelio, panašu į eksperimentus taikomus gerinti gamtą, kai kažkokį vieną organizmo aspektą išgryniname, padarome kokybiškesniu, tačiau kitus imuniteto aspektus nusilpniname. Lygiai tas pats vyksta ir su kalba. Kalba yra prigimtinis darinys, kuris formuojasi ilgą laiką ir geriau jį palikti tokį, koks jis natūraliai susiformavo. Šį požiūrį galima būtų susieti su Arvydo Šliogerio nuostata. Jis veikiausiai pasakytų, kad filosofijai, visuminei patirčiai išreikšti, labiausiai tiktų natūrali prigimtinė kalba. Priešingu atveju, anot Šliogerio, filosofija tampa pusmoksliu ar kvazimokslu, aprėpiančiu selektyviai parinktą plokštumą ir erdviškai visos patirties neapima.

Šliogeris neidealizuoja kalbos ir nepervertina filosofinių jos galių. Bet koks mąstymas yra kalba, todėl ir Šliogerio filosofijoje ji tampa viena pagrindinių problemų. Mąstytojas yra įsitikinęs, kad nuo to, kokią kalbą žmogus vartoja, priklauso jo santykis su pasauliu. Kontempliatyvų – atveriantį, reikmenišką – pragmatinį ir juo labiau pažintinį santykį su pasauliu pirmiausia nulemia specifinių kalbinių struktūrų funkcionavimas mūsų sąmonėse. Kalba įtarpina daiktų patirtį, ji tam tikra prasme valdo žmogų, nulemdama jo sąveikos su daiktais būdus arba tiesiog santykį su pasauliu. Šliogeris teigia, kad nors didžioji mūsų patirties ir ypač mūsų mąstymo dalis yra iš tiesų kalbinė, vis dėlto, toli gražu, kalba neišsemia visos patirties, panašiai ateityje kalbės ir Wittgensteinas. Anot Šliogerio, tikrąjį pasaulio šventumą ir pasaulio paslaptį leidžia patirti tik nepaprastai trumpi juslinės transcendencijos proveržiai, vieną kitą kartą gyvenime perskrodžiantys kalbos terpę ir paliekantys tai, ko anksčiau joje nebuvo. Būtent dėl tų trumpų transcendencijos proveržių į žmogaus pasaulį, kurio ribos, deja, paprastai sutampa su žmogaus kalbos ribomis, mirtingajam ir verta gyventi. Esmo žaibai trenkia dėl įtampos, susidariusios tarp nekalbinės Tikrovės ir kalbos, o ne dėl įtampų, kurios susidaro pačioje kalbos terpėje.

Wittgensteinas savo veikale „Loginiame filosofiniame traktate“ atskleidė, kad kalba yra tikrovės arba pasaulio atvaizdas. Tokia samprata remiantis, susiformavo paveikslinė reikšmės teorija.

Kodėl pasaulis yra faktų, o ne daiktų visuma? Nes pasaulis yra tikrovė, kuri mums reiškiasi ir pasirodo faktais. Vaizdai yra faktai. Faktai lemia, sąlygoja, tai, kas yra, ir visa tai, ko nėra.

Wittgensteinui visa filosofija yra kalbos kritika. Jis remiasi  B. Russello „loginiu atomizmu“ – siekiu  identifikuoti minties atomus, t.y. minties dalis, kurios negali būti padalintos į mažesnes minties dalis.

Wittgensteinas atominį faktą apibrėžia, kaip objektų, t. y. daiktų, dalykų, sąryšį. Daiktas (objektas) tėra tik fakto dalis. Daiktai, kaip objektai, savyje turi daugybę galimybių, kurios yra kaip potencialas ir nebūtinai pasireiškia, pasirodo arba pasirodo tik dalinai.  Daiktuose slypinčios galimybės yra logikos faktai. Daiktai, t.y. objektai, pasak Wittgensteino, sudaro pasaulio substanciją. Substancija yra forma ir turinys. Erdvė, laikas, spalva – objektų formos. Daiktai, kaip objektai, gali keistis ir jų padėtis, jų išsidėstymas sudaro atominį faktą. Atominis faktas, tarsi grandinėlė, kurios karoliukai yra objektai. Objektai tarpusavyje yra sąryšyje. Daiktai nėra pilnai, visiškai savarankiški, nes susiję su atominiais faktais. Kaip jie tarpusavyje yra susiję, yra atominio fakto struktūra. Faktai – tai tarsi pasaulio vienovė, o daiktai – tarsi paskirybės, pasižymi unikaliomis savybėmis, kurių neturi kitas daiktas.

Wittgensteinas rašo:

„2.04 Visuma egzistuojančių atominių faktų yra pasaulis.“ Visuma egzistuojančių atominių faktų nulemia ir tai, kokie atominiai faktai neegzistuoja.

„2. 06 Atominių faktų egzistavimas arba neegzistavimas yra tikrovė (Wirklichkeit, reality).“
Mes pasaulį matome faktų vaizdais. „2.141 Vaizdas yra faktas.“  Ir vaizdas modeliuoja pasaulį. Vaizdai vaizduoja išorę, atvaizduoja tikrovę – atominių faktų egzistavimą arba neegzistavimą. Vaizdas vaizduoja daiktą, kaip objektą, iš išorės.

„2.221 Tai, ką vaizdas vaizduoja, yra jo prasmė.“ „3 Loginis faktų vaizdas yra mintis.“ „Sakinio ženklas yra mintis.“  Sakinys pasako, kaip yra daiktas, tačiau ne kas jis yra. Sakinys yra išraiška, kuri charakterizuoja formą ir turinį.
„3 Loginis faktų vaizdas yra mintis.“

Mūsų sakiniai yra išraiškos, o mintys yra prasmingi sakiniai. Sakinių visuma sudaro kalbą.

„4.01 Sakinys yra tikrovės vaizdas. Sakinys yra tikrovės, kaip ją mąstome, modelis.“

Sakinys pasako, kaip yra daiktas, tačiau ne kas jis yra. Sakinys yra išraiška, kuri charakterizuoja formą ir turinį.
Wittgensteino mintis buvo ta, kad kalbos loginė sandara gana tiksliai atspindi tai, kas yra už kalbinės tikrovės. Tikrovėje yra daiktai, procesai, kurie vyksta su daiktais. Tikrovėje yra kažkas, kas fiksuota ir stabilu, tai mes patiriame kaip objektus ir įvairius procesus, kurie parodo, kaip daiktai kinta, yra santykyje tarp objektų, sąveikauja. Pačioje kalboje atsispindi ši tikrovės struktūra. Sintaksinė sakinio struktūra sudaryta iš veiksnio ir tarinio. Veiksnys yra susijęs su daiktais, objektais, o tarinys – su tam tikru objekto pamatymo būdu ar su kitimais, kurie vyksta objektų pasaulyje, procesais, įvairiais santykiais.

Ankstyvojo Wittgensteino kalba, ypač sintaksė, atspindi tai, kaip tikrovė yra iš tiesų sutvarkyta objektinės, procesinės sandaros požiūriu. Ypatingai įdomiai Wittgensteinas atskleidė sakinį. Kalbos teorijos, lingvistikos požiūriu, tai buvo didžiulė inovacija. Atkreiptas dėmesys įprastai ne į žodžius ar tekstus, bet būtent į sakinį. Atskiras sakinys yra produktyvus tikrovės suvokimui, nors pats sakinys kaip toks gali būti įprasmintas, įreikšmintas labai skirtingu būdu. Jei paprastai sintaksė kaip tokia galbūt daug kam nėra įdomi, tai Wittgensteino kontekste ji tampa inovacija. Kaip teigia Kardelis, tampa įdomi filosofiškai: sakinys prabyla apie tai, kaip sutvarkyta tikrovė.

Ankstyvasis Wittgensteinas teigia, kad kalba tiesiogiai piešia pasaulį, ji – tarsi anoniminis tikrovės paveikslas. Kai ne kažkoks konkretus žmogus nupiešia šį paveikslą ar tauta, bet anonimiškai pačioje sakinio struktūroje pasirodo tai, kas yra esminga tikrovei. Ši Wittgensteino mintis patiko ne tik filosofams, bet ir kalbininkams. Vėliau Wittgensteinas pradėjo tolti nuo paveikslinės reikšmės teorijos, nuo minties, kad kalba tiksliai, vienareikšmiškai, adekvačiai atspindi tikrovę, kad reikšmė susidaro kalbos ir tikrovės santykio dėka. Į klausimus – Kaip susidaro reikšmė? Kaip vyksta signifikacija? Kaip kažkam priskiriama reikšmė? Kaip susidaro reikšminė struktūra? – vėlyvasis Wittgensteinas atsako, kad mums nėra būtina ontologizuojanti tikrovė, kad pati reikšmė gali susidaryti kalbos viduje. Tai esminis dalykas, tai skirtumas tarp ontologizuojančiojo požiūrio į kalbą ir deontologizuojančiojo, deesencializuojančiojo.

Ankstyvojo Wittgensteino pozicija atitiko klasikinės filosofijos poziciją, kad išorinė tikrovė reikalinga tam, kad galėtų atsirasti reikšmės kalboje. Vėlyvojo Wittgensteino pozicija priešinga – reikšmės susidarymas yra autonomiškas, nepriklausomas nuo užkalbinės tikrovės. Reikšmės gali susiformuoti pačios kalbos viduje ir tai lemia kalbinė praktika. Nėra griežtų teorinių taisyklių, kurias galima būtų formaliai išmokti. Nėra tokių taisyklių, kurios parodytų, kaip tos reikšmės atsiranda kalboje, kaip jos išsigimdo pačios. Reikalinga praktika. Kalba yra esmingai socialinis reiškinys.

Tam, kad galėtume suvokti, kaip atsiranda reikšmės konkrečioje kalboje, turime panirti į tą kalbinę stichiją. Kardelis pastebi, kad pavyzdžiui, kai mokomės užsienio kalbos, reikia pagyventi tame sociume, jo kalbinėje aplinkoje daug metų, pradėti ne formaliai žaisti kalbinį žaidimą, būti visuose jo įmanomuose kontekstuose, kur pasirodo reikšmės. Grynai formaliai iš žodynų, gramatikų neįmanoma to suvokti. Ir jei, kai mes skaitome žodyną, o mums atrodo, kad suprantame, tai todėl, kad tai susiejame su sava kalba. Kalba – praktinis fenomenas ir privati kalba, ideolektas yra neįmanomas. Kalba – bendravimo rezultatas, komunikacijos priemonė. Nėra taip, kad kalba yra iš anksto duotas įrankis. Kalba atsiranda komunikacijoje ir numato bendravimo galimybę. Wittgensteino mintis, pasak Kardelio, apie ideolekto negalimybę yra labai svarbi filosofijai, nes apreiškia jos tragizmą. Filosofija nuo Kierkegardo laikų buvo suprantama kaip bandymas ištrūkti iš visuotinybės gniaužtų, bandymas pasaulį pamatyti autentiškai, singuliariai, individualiai, taip, kaip nemato dauguma, masės. Filosofija tradiciškai reiškiasi tik kalboje, tai Vakaruose susiformavo jau nuo graikų laikų, kitose kultūrose taip pat. Nesvarbu, ar su žodine, ar su rašytine kultūra, filosofija siejasi su kalba. Kadangi kalba – visuotinybės terpė, tai filosofija tampa ištisiniu paradoksu, nes ištrūkimą bando įgyvendinti visuotinybės stichijos ribose. Jeigu manytume, kad galima kažkokia nuosava filosofinė kalba, kuri leistų ištrūkti iš visuotinybės, tai Wittgensteinas pasakytų, kad tai yra iliuzija, nes vartojame kalbą, kuri yra socialiai konstruota, nėra autentiška ir individuali. Nėra filosofinio ideolekto, nėra nuosavos filosofinės kalbos. Tai reiškia, kad mes filosofuojame kalbiškai ir mūsų bandymas ištrūkti iš visuotinybės vyksta pagal pačios visuotinybės, kuri yra kalboje, žaidimo taisykles. Kalba mus traukia kaip labai stiprus gravitacinis laukas. Mes bandome ištrūkti, mes atsiplėšiame, bet mus vėl pritraukia, sugrąžina į Das man, heidegeriškais terminais kalbant, terpę.

Filosofas Augustinas Dainys pastebi, jog Wittgensteino rūpestis yra tapti subjektu, tai pati terapija. Filosofija jam buvo veikiau ne teorija, bet veikla. Wittgensteinui yra svarbu išsigydyti nuo filosofijos, kas jį suartintų ir su Arvydo Šliogerio filosofine nuostata, panašiai kaip Sokratui svarbu buvo išsigydyti nuo gyvenimo.  Wittgensteinas palaipsniui priartėja prie išvados, jog kasdienybė yra galutinė tikrovė.

Kiek filosofija yra kalbiška, socialiai konstruota, tiek nesuderinama su ideolekto galimybe, tiek filosofija yra tragiška. Todėl filosofinė kalba, kam pritartų ir Arvydas Šliogeris, turi kreiptis į anapus, link juslinės patirties, link matymo. Bet šis juslinis patyrimas, sako Kardelis, yra kitoks filosofo atveju, nei paprastojo mirtingojo, nes kai filosofas bando savo kūno akimis žiūrėti į pasaulį, tai jis mato jau po to, kai yra vartojęs kalbą, jau pamatęs jos „neįgalumą“. Tas, kuris nėra šito patyręs, mato juslinį pasaulį kitaip nei filosofas, kuris žino, ką gali kalba ir ko negali kalba.

Wittgensteinas nepadaro išvados, kad išorinė tikrovė neegzistuoja. Jis buvo kartu ir labai metafiziškas mąstytojas. Viena vertus kovojo prieš metafiziką besireiškiančią kalboje, manė, kad kalba turi būti maksimaliai tiksli. „Loginiame filosofiniame traktate“ rašė, kad apie ką negalima kalbėti, apie tai reikia tylėti ir jei ką nors apskritai galima pasakyti, tai galima pasakyti tiksliai, iš kitos pusės žiūrint, jei neįmanoma pasakyti tiksliai, tai ko gero iš vis neverta kalbėti. Mintis yra ta, kad jei kalbi, tai kalbėk ne miglotai, o tiksliai, tuomet pats tas „apkalbėjimo“ objektas, tai kas gali  būti užkalbinta, prakalbinta, yra daugiau mažiau susiję su kasdiene patirtimi ar su tuo, ką daro mokslai. Nėra metafizinio objekto, kurį galima prakalbinti, nes apie metafizinį objektą kalbama miglotai ir kalba nėra tas įrankis, kuris tinka miglotumui. Apie metafizinius dalykus galime tik tylėti.

Wittgensteinas buvo įsitikinęs, kad užkalbinė tikrovė, kuri labai turtinga, sodri, pasirodo ne per kalbą, ji pasirodo per įvairias mistines patirtis. Pats Wittgensteinas nemėgo mistikos kalboje ir bet kokioje kitoje žmogiškoje socialinėje veikloje. Jam paprastumas buvo dorybė. Manė, kad žmogų gali aplankyti įdomios patirtys, kurias galima vadinti mistinėmis. Tačiau mistika negali būti perkelta į kalbą. Todėl religinė kalba arba kalba, kurioje pasirodytų anapusiniai transcendentiniai dalykai, yra neįmanoma. Šia prasme Wittgensteino santykis su religija yra keblus ir problemiškas. Jis manė, kad religinis diskursas yra savito tipo kalbinis žaidimas ir kiti kalbiniai žaidimai, kurie yra uždari, neturi teisės klausti, ginčyti šio religinio žaidimo. Religija – kaip atskiras kalbinis žaidimas, yra išbandoma žaidimo viduje ir to konkretaus žaidimo taisyklėmis, vadinasi mokslininkas ar kažkas kitas yra nekvalifikuotas nei paneigti, nei patvirtinti tų dalykų, kurie pasirodo religiniame kalbiniame žaidime, tai reiškia, kad religija yra izoliuotas tikrovės „indas“. Neįmanoma adekvačiai perteikti religinių patirčių į kalbą. Kai tai yra perkeliama, tada atsiranda neautentiškoje terpėje, nes religinės patirtys, pagal Wittgensteino supratimą, yra asmeninės ir privačios, ne intersubjektyvios. Religinių išgyvenimų neįmanoma komunikuoti, o visi religiniai tekstai gimsta, nes žmogus nesupranta, kad tai, ką jis yra patyręs, yra privatu ir neįmanoma suintersubjektyvinti.

Taigi kalba – sociali terpė, kuri turi būti vartojama kiek įmanoma tiksliau. Tas tikslumas siejamas su kasdienių patirčių konkretumu. Žmogus gali tiksliai pasakyti, ką jis daro kasdienybėje, ko jam reikia: paprašyti duonos ar vandens. Mokslinis diskursas turi būti taip pat tikslus.

Wittgensteinas buvo skeptiškai nusiteikęs teologinės literatūros atžvilgiu, kuri priimama pažodžiui, tačiau tai nereiškia, kad jis religiją nuvertino. Esminę problemą įžvelgė netinkamame religinių tekstų vartojime. Žmonės dažnai juos interpretuoja pažodiškai ir tikisi iš kalbos, ko ji negali suteikti. Paprastam žmogui yra būdingas naivumas. Religija – privatus dalykas, todėl Wittgensteino požiūris į religines institucijas yra negatyvus. Filosofijos santykis su kalba yra problemiškas, nes filosofinės patirtys yra singuliarios, o mistinių patirčių atveju yra dar problemiškiau. Žmogus neturėtų religinių patirčių išguiti iš gyvenimo, turėtų jų tikėtis, tačiau neturėtų manyti, kad jos kažkaip bus institutiškai perduotos per tekstus, per socialinį bendravimą. Wittgensteino požiūris nesiderina su apreiškimo galimybe. Jo šaknys yra žydiškos, o judaizme Dievas yra gana tolimas, pasireiškia egzistenciniu nesaugumu.

Wittgensteinas tiki, kad ateities žmogus sugebės skirti tuos registrus, kurie yra socialūs ir tuos, kurie – privatūs, nesuplaks į netinkamus derinius, žinos, kur yra mokslo vieta, kur – religijos ir kur – kasdienės patirties; gebės suvokti ir privalumus, ir trūkumus, ir ribas. Wittgensteinui nebuvo būdingas aklas mokslo garbinimas, nors ankstyvuoju filosofijos periodu juo rėmėsi loginio pozityvizmo adeptai ir Wittgensteinas buvo tarsi sentizmo  atstovų dvasiniu tėvu, autoritetu, įkvėpėju. Wittgensteinas pats niekada nedeklaravo perdėto prisirišimo prie mokslo. Jis suvokė, kad tai pakankamai ribotas raiškos laukas, kad tai tik visuminės patirties dalis ir neapima visos patirties. Yra tik atskiri kalbiniai žaidimai. Jis net logiką interpretavo formaliai, nes grynai logiškai neįmanoma išgauti visos prasminės informacijos apie tikrovę. Pasaulį reikia tirti empiriškai. Wittgensteino filosofija, sako Kardelis, išsklaidė daug miglų ir metafizikos prietarų. Kalbos filosofijos atžvilgiu, reikia žmogui žinoti, kam kalba tinka, kam netinka. Kalba yra susijusi su mūsų socialumu, komunikavimu ir nereikia manyti, kad visa patirtis gali būti išreikšta kalba. Wittgensteinas parodė kalbos ribotumą.

Ką reiškia, kad etika ir estetika yra viena? – šį klausimą galima panagrinėti Wittgensteino kontekste. Atsakymas gali būti pateiktas tik ten, kur kažkas gali būti pasakyta. Nei etika, nei estetika negali pateikti galutinių atsakymų. Yra tai, kas žodžiais negali būti išreikšta. Manau, Wittgensteinas turi galvoje patirtį, išgyvenimus. Etika apima gėrio ir blogio, gyvenimo prasmės problemas. Estetika tiria grožį ir meną. Kadangi pasaulio prasmė, anot Wittgensteino, už pasaulio – ne šiapus, o anapus, tai šiapus, t.y. pasaulyje, pasak jo, nėra jokios vertės. Etika yra transcendentali, nes sakiniais negali būti išreikšta tai, kas yra aukščiau. Estetika taip pat yra transcendentali, apima „skonio“ kategorijas. Etika neturi nieko bendra su bausme ir atlygiu įprastine prasme, neturi nieko bendra su įvykiais, t.y. veiksmo padariniais – kažkuo nemaloniu ar maloniu. Gera ar bloga valia negali būti išreikšta kalba, nekeičia faktų, keičia tik pasaulio ribas.

Wittgensteinas pasitelkia analogiją su mirties fenomenu.

„6.4.31 Kaip ištikus mirčiai pasaulis ne pasikeičia, bet sustoja.“
„6.4311 Mirtis nėra gyvenimo įvykis. Mirtis nepergyvenama. (…)“

Amžinai gyvena tas, kuris gyvena dabar, jei amžinybę suprantame, kaip belaikiškumą. Gyvenimo mįslė slypi už erdvės ir laiko. Mūsų pasaulio, kaip visumos, stebėjimas yra apribotas. Tai mistinis jutimas. Jei keliame klausimą, tai turime ir atsakyti į jį, o jei tai yra neįmanoma, tai ir mįslės nebelieka. Skepticizmas yra beprasmis, jei abejojame ten, kur negali būti keliamas klausimas.

Knygoje „Loginis filosofinis traktatatas“ Wittgensteinas rašo:

„(…) tai kas apskritai gali būti pasakyta, gali būti pasakyta aiškiai; o apie ką negalima kalbėti, apie tai reikia tylėti.“
Net žmonės, kurie po ilgų klaidžiojimų atrado gyvenimo prasmę, negali jos mums išsakyti ir perteikti, kas sudaro tą prasmę.

Jis pateikia taisyklingą filosofijos metodą:
„(…) nesakyti nieko, išskyrus tai, kas gali būti pasakyta, taigi gamtos mokslų sakinių, taigi to, kas neturi nieko bendro su filosofija, ir tuomet visada, kai kas nors panorėtų pasakyti kažką metafiziška, parodyti jam, kad kai kuriems ženklams savo sakiniuose jis nesuteikė jokios reikšmės. Šis metodas kito nepatenkintų – jis nejaustų, kad mes mokome jį filosofijos – tačiau tai būtų vienintelis griežtai taisyklingas metodas.“

Kalba – kaip instrumentas, turi būti vartojama funkcionaliai, turi būti griežta, tiksli ir paprasta. Vėlyvasis Wittgensteinas pakartoja tai, ką sakė pirmaisiais savo tekstais: jeigu tu kalbi, kalbėk tiksliai, nemanyk, jog kalbėdamas miglotai kažką pasakysi. Tai, ką sakai sudėtingai, gali būti pasakyta paprastai. Jei objektas nesileidžia būti įkalbintas, tai jis nei miglotai, nei paprastai nebus pasakytas. „Loginio filosofinio traktato“ mintis yra ta, kad kalbos ribos yra mano pasaulio ribos.
Ką reiškia, kad mano kalbos ribos žymi mano pasaulio ribas?

„(…) Ko negalime galvoti, to negalime galvoti; todėl negalime ir pasakyti, ko negalime galvoti.“
Aš sakyčiau, kad negaliu galvoti apie tai, ko nežinau. Tai, ko nežinau, nepatenka į mano galvą, į patį mano mąstymo procesą. Pasaulis yra mano pasaulis. Solipsizmas rodo, kad neįmanoma žinoti nieko tikro apie už savo proto ribų esančią visatą.
„(…) Tai, ką solipsizmas turi mintyje, yra visiškai teisinga, tik to negalima išsakyti, bet tai rodo save.“

Solipsizmas patvirtina kalbos ribas. Solipsizmas yra grynasis realizmas.

„5.621 Pasaulis ir gyvenimas yra viena.“
Kalbos ribos žymi mano pasaulio ribas. Pasaulis ir gyvenimas yra viena, tai Wittgensteinui sinonimai. „5.63 Aš esu mano pasaulis. (Mikrokosmas).“

Wittgensteinas paliečia subjektyvumo temą. Subjektas žymi pasaulio ribą. Pasitelkia analogiją su akimi ir regėjimo lauku. Mes matome, bet savos akies nematome.

Nėra jokios apriorinės daiktų tvarkos. Ką matome,  „5.641 Taigi iš tikrųjų yra prasmė, kuria filosofijoje galime kalbėti apie nepsichologinį Aš. Aš įžengia į filosofiją tuo, kad „pasaulis yra mano pasaulis“. Filosofinis Aš – tai ne žmogus, ne žmogaus kūnas arba žmogaus siela, apie kurią kalba psichologija, o metafizinis subjektas, pasaulio riba, o ne jo dalis.“
Kalba apibrėžia kalbėtojo pasaulį. Ši Wittgensteino mintis susišaukia ir su Heideggerio mintimi, kad kalba yra būties namai. Wittgensteino pamatinė intuicija panaši į Heideggerio, jog būtis atsiranda tik egzistencijoje. Apie būtį, tik kaip egzistenciją, ir teįmanoma kalbėti. Tam, kad kažkas pradėtų būti, turi būti prakalbintas ir turi pasirodyti kažkieno egzistencinėje patirtyje. Būtis yra esmingai susijusi su mūsų kultūra.

Paskutinis Wittgensteino veikalas yra „Apie tikrumą“ (vok. k. – Über Gewißheit, angl. k. – On Certainty) – tai jo 676-ios pastabos, gimusios iš George‘o Edwardo Moore‘o straipsnių „Sveiko Proto apgynimo“ ir „Išorinio pasaulio įrodymo“ apmąstymų. Tai Moore‘o duotos temos variacijos. Šias mintis Wittgensteinas rašė pats sau. Tai tarsi vainikavimas jo mąstymo vyksmo, apmąstymas, pastanga nuskaidrinti žodžių „žinoti“ bei „būti tikram“ vartojimą įprastose kalbinėse situacijose, lyginant jas su įsivaizduojamomis situacijomis. Čia Wittgensteino atradimas jau yra aprašytas šiame tekste aukščiau: filosofija slypi kalboje. Jei norime, ką nors sužinoti apie pasaulį, žmogų, privalome įsižiūrėti į savo kalbos vartojimą. „Tiesas“ apie svarbiausius mums rūpimus klausimus išsako mūsų kalbos praktika, svarbu prisiminti, kad tai jau nebebus metafizinės tiesos, tai bus tiesos, kurias teikia mūsų gimtoji kalba, svetimos kalbos gali šias tiesas praplėsti, o logika – sutvarkyti, nuskaidrinti. Wittgensteino filosofija čia pradeda ieškoti apčiuopiamų ir kiekvienam pasiekiamų rezultatų. Ji jau nebėra tik profesorių ar išrinktųjų užsiėmimas.  Čia Wittgensteinas iškelia klausimą: Kaip galimas „žinojimas su tikrumu“?
„Žinojimas“ – objektyvi sąvoka, kurios duomenys, tai, kas yra žinoma, privalo pasiduoti visų patikrinimui.

„7. Mano gyvenimas parodo, kad aš žinau, arba esu tikras (sicher), jog ten stovi krėslas, ten – durys, ir t.t. – Aš savo draugui, pvz., sakau: „Pasiimk iš ten krėslą“, „Uždaryk duris“ ir t.t.“ Arba:

„176. Vietoj „Aš tai žinau“ kai kuriais atvejais galima pasakyti „taip yra; pasikliauk tuo“. Tačiau kai kuriais atvejais: „tai aš išmokau prieš metų metus“; ir kartais: „esu tikras (sicher), kad taip yra“.
177. Ką aš – žinau, tuo aš tikiu.“

Teiginius, kurie mums yra tikri, mes išmokstame kaip tikrus dar vaikystėje. Jie mums perteikiami artimųjų, mokytojų, knygų. Mes tarsi paveldime visą „žmogiškojo žinojimo“ kūną. Suvokę perteiktas žinias, mes sakome: yra taip. Tikėjimas Wittgensteinui yra pirminė sąvoka už žinojimą, nes pirmiau išmokstame tam tikrus dalykus tikėdami jais.
„159. Būdami vaikai mes išmokome kaip faktus tai, kad, pvz., kiekvienas žmogus turi smegenis, ir juos priimame su pasitikėjimu. Aš tikiu, kad yra tokia sala, Australija, kuri yra tokios ir tokios formos, ir t. t., ir t. t.; aš tikiu, kad turėjau prosenelius; kad žmonės, kurie sakėsi esantys mano tėvai, iš tiesų ir buvo mano tėvai etc. Šis tikėjimas gali būti niekad aiškiai neišsakytas, netgi mintis, kad taip yra, niekados nepamąstyta.“ Arba:

„234. Aš tikiu, kad turiu protėvius ir kad kiekvienas žmogus juos turi. Aš tikiu, kad esama įvairių miestų, tikiu ir pagrindinėmis geografijos bei istorijos datomis. Aš tikiu, kad Žemė yra kūnas, ant kurio paviršiaus mes judame, ir kad jis tiek pat menkai staiga pradingsta ar pan. Kaip ir bet koks kitas kietas kūnas: šis stalas, šis namas, šis medis etc. Jeigu aš norėčiau suabejoti Žemės egzistavimu ilgai iki mano gimimo, aš turėčiau suabejoti viskuo, kas man yra tvirta.“
Taigi sąvoką „būti tikram“ Wittgensteinas labiau sieja su tikėjimu nei su žinojimu.

Kalbos žaidimas jam toks pat fundamentalus kaip ir žmogaus gyvenimas. Kalbos žaidimai keičiasi su laiku. Keičiasi žmonių kalba, keičiasi ir standartai bei kriterijai. Nėra taip, kad vien tik kalbos žaidimas lemtų pažinimą; pažinimas taip pat formuoja ir keičia kalbos žaidimą. Pvz.: viduramžiais žmonės buvo tikri kitais dalykais, nei mes dabar. Veikalas „Apie tikrumą“ yra paskutinių pusantrų Wittgensteino gyvenimo metų kūryba. Tai jo juodraštinė medžiaga, kurios nespėjo peržiūrėti ir nugludinti. Paskutinį įrašą Wittgensteinas užrašė dvi dienas iki mirties, kuriame kalba apie tai, kad tikra yra tai, ką žmogui sako blaivus protas ir išreiškia įprasta žmogiška kalba:

„676. „Tačiau netgi jei tokiais atvejais aš ir negaliu klysti, – ar negali būti, kad tuomet buvau veikiamas narkozės? Jei buvau ir jei narkozė išplėšia mano sąmonę, tuomet dabar aš kalbu ir mąstau ne iš tikrųjų (nicht wirklich). Aš negaliu rimtai daryti prielaidos, kad dabar sapnuoju. Kas sapnuodamas sako „Aš sapnuoju“, taip pat tuomet, kai kalba girdimai, yra tiek pat mažai teisus, kaip tuomet, kai sapnuodamas sako „Lyja“, kai iš tikrųjų lyja. Taip pat ir tuomet, kai jo sapnas iš tiesų susijęs su lietaus šnaresiu.“

****

Prieš kelis metus patyriau protinės aistros, jei galima šitaip išsireikšti, pojūtį, paėmusi į rankas Wittgensteino knygutę „Apie tikrumą“, tai buvo panašu į mokykliniais metais išgyventą džiaugsmą sprendžiant fizikos, nors tai ir kitoks mokslas nei filosofija, uždavinius. Pavyks ar nepavyks pralaužti riešutėlio kevalą? Wittgensteino fragmentiškų minčių skaitymas suteikia kitokį reiškinio pamatymo kampą. Jo aforizmai pasižymi specifiškumu, kadangi turi loginės delionės „prieskonį“, mano subjektyviu supratimu. Savo įžvalgomis pasidalinau su draugu, kuris pasiūlė atlikti mini socialinį eksperimentą: paklausti atsitiktinai gatvėje sutiktų žmonių, ar šie yra girdėję Wittgensteino pavardę. Ir ką gi, dabar tiksliai neprisimenu, bet su apgailestavimu galiu pranešti, jog užklausti žmonės, kurių buvo galbūt penki ar šiek tiek daugiau, nei vienas negalėjo pasakyti, kas jis toks. Todėl manau, ne gražbyliaudama, jog visuomenės nariams tiesiog trūksta informacijos apie įdomių asmenybių veiklą, todėl ir šio rašinio tikslas nuo pat jo rašymo pradžios buvo nukreiptas šia linkme.

Parengė: Živilė Filmanavičiūtė, 2015 m. sausio mėn.

Literatūra:

1. Wittgenstein L. Loginis filosofinis traktatas (Tractaus – logico philosophicus). Rinktiniai raštai. Mintis: Vilnius. 1995
2. Wittgenstein L. Apie tikrumą.Vilnius: Baltos lankos. 2009.
3. Naudota medžiaga iš nepublikuotos Naglio Kardelio „Kalbos filosofijos“ paskaitos (2014.12.17)
4. Pučiliauskaitė S. Įžangos žodis. Wittgensteino minčių pasaulyje.// Wittgenstein L. Apie tikrumą.Vilnius: Baltos lankos. 2009. P. 7-26
5. Kardelis, N. 2006. Tikėtinas mitas apie Niekį ir Esmą // Athena Nr. 1: 210-214

Dalintis:
  •  
  •  
  •  
  •  
  •  
  •  

You may also like...

1 Response

  1. Naudingas Ž. Filmanavičiūtės straipsnis daug klausimų paliečia, ir iš įvairių pusių. Vis tik žodžių, terminų daugoka, tai nors pabrėžiamas kalbos ribotumas, į žodžių miško pakraštį gan retai autorė teišeina. Kaip ir pats Vitgenšteinas – jau jau apčiuopia, nusako pajutęs gyvąją kalbos būtį… ir vėl neria į krūmus: aiškumas visiškas – tai filosofinių problemų nebėr!..? Kas gi pagimdo šitokį visišką aiškumą? Taigi, – jį gimdo mistinė meditacija – valandos, praleistos įsižiūrėjus sau į bambą (metodų daug – Bolkonskis, Levinas Tolstojaus žiūrėjo į debesėlius). Bet pakontempliavus dar maloniau pasiklausyti filosofinių kalbų, kad ir Živilės šito straipsnio.
    Taip ir prieštarauja Liudvigas pats sau: „nemėgo mistikos kalboje ir bet kokioje kitoje žmogiškoje socialinėje veikloje. Žmogų gali aplankyti įdomios patirtys, kurias galima vadinti mistinėmis. Tačiau mistika negali būti perkelta į kalbą, neįmanoma suintersubjektyvinti“ (taip pasakoja Živilė) – lyg eilėraščių nebūtų skaitęs, muzikos klausęsis… Aišku, nelengva perteikti subtilias mintis, jausmus, reikia daugelio sąlygų, palankių aplinkybių, veikėjų santykių. „Pasaulio šventumą ir pasaulio paslaptį leidžia patirti tik nepaprastai trumpi juslinės transcendencijos proveržiai.“ Būtent. Tik sakau – nei tokie trumpi tie trancveržiai, nei reti. Kas kita, jei kam jie apskritai nerūpi.
    Vitgenšteinas žinojo, kad pasaulis yra ne vien tik kalbos miškas, nors išeiti iš miško nebespėjo. Kiti „modernieji“ kalbą visai suabsoliutina, tapatina kalbą su sąmone, per slipsizmą sąmonę su būtimi… gražu.
    Apie visa tai, žvelgiant iš „tam tikro kampo“, ne taip seniai rašiau esė „Vilkas ir Vitgenšteinas“, ten aiškiau išdėsčiau savo matymą, – ryšium su susikalbėjimo problemomis. To straipsnio neradau kategorijoje „Wittgenstein, Ludwig“, vos atkasiau giliai. Gerbiama Živile, prašau, parodykite esė „Vilkas ir Vitgenšteinas“ toje kategorijoje, ta esė aiškiai ten priklauso. Norėčiau dar ją redaguoti. Jūsų straipsnyje pastebėjau taisytina „panašiai ateityje kalbės ir Wittgensteinas“ – po Šliogerio…
    Svarbus Jūsų rašinio tikslas. Ir daug apima šis rašinys, dar daug reiktų komentuoti. Gal tikslingiau būtų suformuluoti atskirą straipsnį. Jau seniai siunčiau porą opusų, dėl jų neatsakėte.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

AlphaOmega Captcha Classica  –  Enter Security Code