A. Škėma „Izaokas“: laisva valia

 

 

 

Kai įėjau pro duris, pakliuvau į visai malonią raštinę. Blondinės tarškino plieno spalvos mašinėles, dideli langai rodė vešlų parką, ant sienų buvo iškabinti plakatai su gražiais ir nelaimingais žmonėmis, daugiausia vaikais dekoratyviniais skudurais, prisišliejusiais prie tokių pat motinų ir žingsniuojančiais pro raudoną parašą: HELP! Raštinės personalas buvo atitvertas plastikine užtvara. Mane pasišaukė maloni, žilagalvė ponia, skoningu, pilku kostiumėliu bedėvinti. Ji kreipėsi į mane lyg į seną pažįstamą, trafaretiniu klausimu:
– Kuo galiu patarnauti?
– Taigi ir aš pats ne per daug žinau, kokiu reikalu čia atvykau, – atsakiau tuo pačiu tonu, ta pačia šypsena, lygiai taip pat palinkęs į priekį. – Žinoma, aš leidžiu sau iš dalies sugestionuoti šią, sakykime, keistoką situaciją. Sakykime, mus skiria ši užtvara, ir vis dėlto mudu pajėgiame vienas su antru bendrauti. Ar jūs, gerbiamoji ponia, bent iš dalies suvokiate, ką aš norėjau, kad ir ne per daug suprantamai, išreikšti?
Gerbiamoji ponia padrąsino mane galvos linktelėjimu, man palengvėjo ir aš žymiai laisviau išplėčiau savuosius paaiškinimus:
– Jums, be abejo, žinomas Izaoko vardas? O, taip, suprantu, man nedera jums priminti paprasčiausius įvykius iš Šventojo Rašto. Bet kokiu atveju, aš manau, įkalkuliuojant ir Naująjį įstatymą, šiais Anno Domini ir šią puikią pavasario dieną… Kokie žali lipnia žaluma jūsiškio parko medžiai! Bet kokiu atveju, jums bus suprantama, kad bet koks ieškojimas, sakysime, manasis ieškojimas, visados gali būti paremtas senomis knygomis, kaip tas visados senas ir jaunas pavasaris!
Aš kone melodramiškai mostelėjau langų pusėn, o gerbiamosios ponios akyse žybtelėjo lengvas nepasitikėjimas manimi. Todėl pradėjau šnekėti kiek greitėliau:
– O, savaime suprantama, jūs pageidautumėt faktų, detalių, idant mano petecija įgytų labiau simetrinę konstrukciją, sakyčiau, antikinę konstrukciją. Kaip senovės graikų, pavyzdžiui. Ar ne nuostabiai jie buvo sutvarkę universumą? Savaime suprantama, taigi… – ir čia mago vikrumu ištraukiau Izaoko laišką, pamosavau juo gerbiamai poniai prieš nosį ir tęsiau pasikalbėjimą:
– – Šis – pats svarbiausias. Be to, aš turiu liudininkų ir Čikagoj, ir Niujorke. Paskutinieji bene bus – du Metropoliteno muziejaus prižiūrėtojai, mano buvęs bendradarbis Bobas, Živilė… ne toji legendinė, o katra gyvena negrų kvartale Brukline ir… malonus pilietis. Jis šūktelėjo „Goddamn bastard!“, jis gyvena vienu aukštu aukščiau. O, tiesa! Dar likerštorės savininkas, labai panašus į amebą, aš net nedrįsčiau manyti, bene jis bus reinkarnacinė ameba… mat indai susipainiojo ne tik su Buda, bet ir su vakarietiškais vėjais…
– Manau, pakaks, – pertraukė mane gerbiamoji ponia ir šiltai, lyg motina, paklausė: – Ar jūs galėtute lukterti valandėlę, kol mes atspausdinsime jūsų raportą?
– O, žinoma, žinoma… kokį raportą? – netikėtai man išspruko.
– Jūsų žodžiai užstenografuoti, belieka juos perrašyti mašinėle, tai neilgai truks, jei jūs…
– O, žinoma, žinoma, – atsakiau ir nusėlinau į vienintelį suolą, atsisėdau ir pirmą kartą po daugelio savaičių pasijutau reikalingas tyliųjų aplodismentų – akimis, šypsenomis, liežuvių pliaukšterėjimais, prasižiojusiomis burnomis, bet kuo. Juk pagaliau (kiek laiko praslinko?) taip vikriai ir sklandžiai kalbėjome.
Aš sėdėjau vienas vieninteliame suole, minorinis raktas užvedė tarškančias mašinėles, langai buvo praviri, pavasarinis oras lipdė prie sienų bet kokią neviltį. Jau žydėjo krokai ir ponia Julė, galimas daiktas, vėl prisiminė mane, laisvą kaip šis gajus vėjas, ir išgėrė alaus butelį į mano sveikatą. Mano sveikata? Galiu dalinti ją rieškučiomis toms linkterėjusiom blondinėm mašininkėm. Esu pakviestas į Karalienės šalį. Čia valdiniai laimingi, varpeliai skamba, giedami grigaliniai choralai. Štai čia reiktų išklijuoti tuos dailius itališkus žodžius. Kodėl reikalingas HELP? Juk esame išgelbėti. Vaikai, vyrai, moterys, visa žmonių giminė!
Taip aš ir sėdėjau idiotiškoje ekstazėje, ir nedaug trūko, kad būčiau pradėjęs šokti. Kartais aš šoku pats su savimi, tiesa – retai, retokai, aš jau pamiršau, kada bešokau pats su savimi. Aš šokau labia seniai, kai man pasisekdavo suvaidinti jauną, gražų, optimistišką berniuką. Bet tai buvo seniai, aš ir pats buvau jaunas, patrauklios išvaizdos, plaukai garbiniuoti, duobė pilvo vietoje, kūnas stangrus. Ir jaunos mergaitės specialiai vinguriavo elastingais užpakaliukais, kai susitikdavome Laisvės alėjoje. Milijonai, bilijonai, velniai žino kiek metų priešaky ir keletas akimirksnių praeity! Šitaip aš sėdėjau idiotiškoje ekstazėje, net bandydamas trypčioti kojomis kažkokius stepinius žingsnius.
Pagaliau šoninėse duryse pasirodė jaunas ponas, dailiai nusiskutęs, dailiai apsirėdęs, ypatingai pilku kaklaraiščiu. Jis valandėle šnabždėjosi su žilagalve ponia ir tada jau prisiartino prie manes. Aš pakilau, jis ištiesė ranką, mudu, lyg įvertindami abiejų draugišką nuotaiką, švelniai spustelėjome pirštus, ir dailus ponas tare:
– Mes labia džiaugiamės, kad jūs atvykote. Jūsų raportas inteligentiškas ir originalus. Tik, jums leidžiant, keletas mano kolegų, beje, jie tos pačios nuomonės, aš tik norėjau pastebėti, mano kolegos mielai susipažintų su jumis asmeniškai. Jei jūs būsite toks malonus ir seksite mane… – ir dailus ponas pilku kaklaraiščiu parodė į šonines duris. Jis pravėrė jas, storas, sunkias, lyg seifo, ir už durų buvo siauri, cementiniai laiptai.
– Tik du aukštai, – pastebėjo mano palydovas. – Čia prigrūsti eleveitoriai, tikiuosi, jūsų širdis sveika?
– Puikiausia, – atsakiau, kopdamas siauručiais laiptais.
Aš visados suteikdavau simbolinę reikšmę bet kuriems laiptams. Man kiekvieni laiptai yra pabėgimas į nežinią. Į Babelio bokštą bėgo žmonės, įkopė į viršūnę laiptais ir nebesuprato vienas antro. Ir vis dėlto svajodavo, kad į patį dangų pabėgama laiptais. Net sparnuoti angelai mėgsta laipioti laiptais.
Ir aeronautai pasistatys laiptelius, kad iškoptų iš raketos. Į saugiausias žemės slėptuves ir išeinamas nusileidžiama laiptais. Kaip oriai kilo į ešafotą profilingasis markizas, jo šlepečių sagose – laiptai, laiptai atsispindėjo. Kur įves šitie laiptai, negražūs, cementiniai, pilki…
Jie įvedė į niūrų kambarį, kuriames stalas, kėdės, šeši vyrai, langas užtvertas stipriais pinučiais. Ir šitie šeši vyrai buvo ponai, kaip ir mane įvedusis, Ivy League stiliumi apsirengę. Trys sagos, siauros kelnės ir kaklaraiščiai, batų smaigaliai, trumpa šukuosena, odiniai laikrodžių dirželiai. Apskritai pilki ponai, puikiai susiderinę su laiptų ir kambario pilkuma. Pirmojo žili plaukai buvo sudėti užlakuotos jūros bangomis, jis sėdėjo atokiau nuo kitų ir rūkė ilgą cigaretę. Buvau pasodintas taip pat atokiau nuo kitų. Vienas prieš vieną, vienas prieš septynis, vienas prieš viso pasaulio pilkumą, vienas už grotų, labai mandagiai patupdytas vienas, pasiutiškai vienas ir vis dėlto tebelaimingas vienas.
Žilagalvis pradėjo tyliai ir aiškiai. Beveik iš nieko, iš pilkos masės suorganizuoto chaoso gimė Žodis.
– Halloo, – švelnus kaip pirmasis gundymas. O vėliau ištisos laktos minorinių gaidų nuslydo, lopšiniškai migdančių, ir aš pajutau, nereikia suprasti, ką sako žilagalvis, svarbu gerai į gaidas, tik į gaidas įsiklausyti ir pamiršti – jos vadinosi si, do ar mi, ar la.
– Įvairios staigmenos netenka savo prasmės, jei jos kartojasi prasmingais intervalais. Tai yra abstraktus teigimas, tik jį pailiustruoti visados surastumėme pakankamai pavyzdžių. Jei jūs dvidešimt kartų per dieną pajusite erdvės baimę, jūs pagaliau pavargsite, ir dvidešimt pirmasis kartas, kartoju – pirmasis, jau nebevargins jūsų. Arba. Dvidešimt kartų nusišovęs bunker, jūs panorėsite grįžti į praeitį ir išdrožti ugningą kalbą Reichstage, atsimindamas, kad pasaulinis karas dar nėra prasidėjęs. Aš ir nemanau jūsų varginti ilgais išvedžiojimais ir pavyzdžių gausybe. Aš tenoriu pabrėžti – mūsoji Sistema paremta dirbtinio pasikartojimo metodu. Ar tik ne La Fontaine’as, girdėdamas, jog kažkas apgailestauja dėl likimo pasmerktųjų, nugramzdintų į pragaro liepsnas, tare: “Tikiuosi, jie pripras ir pagaliau jausis kaip žuvys vandeny.” Jūs esate inteligentiškas žmogus ir suprantate šio sąmojo įtikinamą, neišvengiamą ir labia jau viltingą finalą. Savaime suprantama, kad jūs pats nepajėgsite, gal nenorėsite, gal pavargsite pakartoti daugelį kartų tai, kas ne per daug maloniai jus nuteikia. Kitaip sakant, pavargsite stengtis iš paskutiniųjų, kad tame viltingame finale – pasijustumėte tikrai ir beviltiškai pavargęs. Čia mes ir ateisime jums į pagalbą ir, su jūsų pagalba, bandysime jus privesti prie epikūrinės ataraxios, jei senovės graikų apriorinius sprendimus būtų galima ir leista pavadinti vakarinės civilizacijos brandžiu pramatymu. Nenorėdamas jūsų varginti giliai išgyvento ir išbandyto metodo galimumais ir pasekmėmis, tikiuosi, mano kolegos man pritars, tenorėčiau pažymėti, kad galutinis galas arba negalutinis negalas… taip plius taip tėra vienas taip, panašiai ir ne plius ne tėra vienas ne… taiga galutinė formulė priklauso nuo jūsų vieno, nes, mūsų išmanymu, laisva valia visados suvaidina lemiamą vaidmenį bet kieno apsisprendime. Ar bet kas būtų genijus, ar jis būtų idiotas, ar dvimetis vaikas, ar šimtametis senis, jau kuris laikas netekęs sveiko proto. Laisva valia tūno kiekviename individe nuo gimimo iki mirties. Tad, gerbiamas pone, aš prašyčiau patikėti ir pasitikėti mumis šią lemtingą jums valandą. Pirmiausia, taip reikalauja mūsų statutas, man vadovaujant, jūs esate prašomas atsakyti į keletą klausimų. Beje, įsisąmoninkite, mūsų visų bendras tikslas yra grąžinti jus į pradinę, sakyčiau, embrioninę būklę. Vaizdžiau išsireiškiant, iš bunkerio grąžinti jus į Reichstagą.

Ištrauka: Škėma A. Izaokas. Odilė. 2018. P. 80-89

Dalintis:
  •  
  •  
  •  
  •  
  •  
  •  

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

AlphaOmega Captcha Classica  –  Enter Security Code