fbpx

Sokrato filosofinė asmens autonomijos koncepcija

Teisę rinktis nuostatas, determinuojančias asmens gyvenimą, Sokratas tiria kaip tiesos paiešką. Tai tiksli nuostata, nes tolerancijos tikslas – atrastą tiesą pripažinti kitiems. Sokratiškasis tiesos radimo metodas grindžiamas prielaida, kad tiesa esanti viena, nereliatyvi, objektyvi, tačiau ją reikia atrasti, atskleisti diskusijų būdu. Šiuolaikinė hermeneutika aiškina kitaip: tiesa nėra visiškai objektyvi, nepriklausoma nuo diskutuojančiųjų įsitikinimų, tiesos gavimas – tai ne jos atskleidimas, bet sukūrimas, tiesa esanti bendra diskutuojančiųjų kūryba.

Platono dialoguose vaizduojamas Sokratas autonomiją pripažįsta ne kiekvienam. Kad asmeniui būtų pripažinta autonomija, jis turi atitikti šiuos reikalavimus:

  • racionalumo – sąmoningo, apgalvoto apsisprendimo, atitinkančio tiesą;
  • beasmenio požiūrio – atsisakyti egocentrizmo ir subjektyvumo;
  • nuoseklumo (sąžiningumo) – skelbiamų pažiūrų ir veiksmų vienovės;
  • nelygios partnerystės – prieiti išvadą, kurios tikisi mokytojas.

Sokrato diskusija – tai mokytojo ir mokinio, o ne lygių partnerių, diskusija. Mokytojas verčia samprotauti taip, kad būtų prieita išvada, kurios mokytojas tikisi. Platono dialogus taip surėdė, kad vienas diskutuojančiųjų klysta.

Savo žmoną Ksantipę, kaip bobiško kvailumo atstovę, Sokratas laikė neverta diskutuoti apie tiesą. Negerbė oligarchų autonomijos, kritikavo juos už blogą valdymą: jie tiesos nežiną, taigi esą neracionalūs, egoistai, nesąžiningi, skelbia viena, o gyveną kitaip. Asmeniniu gyvenimu Sokratas rodė skelbiamų pažiūrų ir veiksmų vienovę. Negerbė sukuriančiųjų blogį. Blogio reiškinį jis suprato savaip: teigė, kad nuo blogio labiau nukenčia ne tas, kuriam daroma skriauda, bet skriaudėjas. Didžiausias blogis – vengimas gauti pelnytą bausmę, nusikaltėlio nenubaudimas. Tai Sokratas argumentuoja estetiniu jausmu: negauti pelnytos bausmės – bjauru, išsisukinėjimas nuo jos kelia pasidygėjimą. Jis siūlo:  jei žinai, kad nusikaltai, arba jei nusikalto tavo artimieji, eik pas teisėją ir apkaltink save arba artimuosius, pelnytos bausmės gavimas išvaduosiąs nuo bjaurasties. O jei padaro neteisybę mūsų priešas, tai dera daryti viską, kad jis pas teisėją neitų, tegul gyvena bjaurastyje. Nustebę Sokrato pašnekovai kraipo galvas: ar Sokratas rimtai kalba, ar juokauja? Vienas ir sako: „Jei, Sokratai, rimtai kalbi ir visa tai tiesa, tai ar neatrodo, kad visas mūsų, žmonių, gyvenimas apsivertęs ir kad mes visur elgiamės ne taip kaip reikia, bet priešingai?“ Pašnekovų a bejota ne veltui: Sokrato pažiūrą į blogį pavertus visuotine norma, ji atvestų į altruizmo paradoksą ir pateisintų pasyvumą skriaudimo atveju.

Ištrauka: Plečkaitis R. Tolerancija. Vilnius: Pradai. 1998. P. 123- 125

Share Button

You may also like...

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

AlphaOmega Captcha Classica  –  Enter Security Code