Oswald Spengler: koks svarbiausias filosofijos uždavinys?

Dar lieka nustatyti pasaulio morfologijos santykį su filosofija. Kiekvienas tikras gilinimasis į istoriją yra tikra filosofija – antraip tai tik skruzdėlės kapanojimasis. Tad sisteminės pakraipos filosofas dėl savo apmąstymų ilgaamžiškumo smarkiai klysta. Jis išleidžia iš akių tą faktą, kad kiekviena mintis gyvena istoriniame pasaulyje ir todėl jai galioja visuotinė laikinumo lemtis. Jam atrodo, kad aukščiausiojo mąstymo objektas yra amžinas ir nekintantis, kad didieji klausimai visais laikais yra tie patys ir kad galų gale į juos gali būti atsakyta.

Tačiau klausimas ir atsakymas čia sudaro vienovę, ir kiekvienas esminis klausimas, kuriame jau glūdi aistringas noras išgirsti visiškai apibrėžtą atsakymą, tereiškia tik tam tikrą gyvenimo simbolį. Nėra amžinų tiesų. Kiekviena filosofija išreiškia savus ir tik savus laikus, tad nėra dviejų epochų, kurios turėtų vienodas filosofines intencijas, jei kalbėsime apie tikrą filosofiją, o ne apie kokius nors nevisaverčius akademinius dalykus, tarkim, sprendinių formas ar jausmų kategorijas. Skiriamoji riba čia eina ne tarp nemirtingų ir laikinų teorijų, o tarp tokių, kurios arba gyvuoja tam tikrą laiką, arba išvis negyvuoja. Tai, kad idėjos gali tapti amžinos – iliuzija. Esminga čia, kad žmogui jose įgyja pavidalą. Juo svaresnė asmenybė, juo teisingesnė filosofija – didžio meno kūrinio vidinės tiesos prasme, ir tai nepriklauso nuo atskirų teiginių įrodomumo ir net jų neprieštaringumo. Geriausiu atveju ji gali apimti ir realizuoti visą epochos turinį ir šitaip jį, įkūnytą didžia forma ir didžioje asmenybėje, perteikti tolesnei raidai. Mokslinis apdaras, mokytumo kaukė čia nieko nelemia. Nėra nieko paprastesnio, kaip vietoj minčių, kurių galvoje nė su žiburiu nerasi, sukurti sistemą. Tačiau net ir puiki mintis nelabai ką tereikš, jei bus pusgalvio pasakyta. Teorijos vertę lemia tik jos būtinybė gyvenime.

Todėl mąstytojo vertės kriterijumi laikau jo požiūrį į didžiuosius savo meto faktus. Tik čia išryškėja, ar kas nors tėra tik nagingas sistemų ir principų kalėjas, ar jis apsukriai laviruoja prisiskaitėliškomis definicijomis ir analizėmis, arba yra pačios epochos, kalbančios iš jo kūrinių ir intuicijų, siela. Filosofas, taip pat neužčiuopęs tikrovės ir jos neįvaldęs, niekuomet nebus aukštai kotiruojamas. Ikisokratikai buvo aukštos klasės pirkliai ir politikai. Platonas kone galva užmokėjo, kad Sirakūzuose panūdo įgyvendinti savo politines idėjas. tas pats Platonas padarė nemažai geometrijos įžvalgų, kurios ir suteikė Eukleidui galimybę išplėtoti antikinės matematikos sistemą. Pascalis, kuris Nietzsche‘i atrodė vien „palūžęs krikščionis“, Descartes‘as, Leibnizas buvo pirmieji savo meto matematikai ir technikai.

Didieji Kinijos „ikisokratikai“ nuo Kuandzi (apie 670 m.) iki Konfucijaus (550-478) buvo valstybės veikėjai, regentai, įstatymų leidėjai, tokie kaip Pitagoras ir Parmenidas, Hobbesas ir Leibnizas. Tik nuo Loadzi, to bet kokios valstybinės valdžios ir didžiosios politikos priešininko, mažų taikių bendruomenių simpatiko, svetimumas pasauliui ir bodėjimasis praktine veikla iškyla kaip pirmosios katedrinės ir nesikišimo filosofijos užuomazgos. Tačiau toje epochoje, tame Kinijos ancien régime (senajame režime; pranc..), jis buvo išimtis palyginti su stiprių filosofų plejada, kuriai pažinimo teorija reiškė pažinti didžius tikrojo gyvenimo santykius.

Kaip tik dabar noriu rimtai papriekaištauti visiems nesenos praeities filosofams. Iš jų pasigendu pirmiausia ryžtingos pozicijos praktiniame gyvenime. Nė vienas iš jų nepajudino nė piršto, kad bent nors kokiu veiksmu, kokia nors svaria idėja lemtingai įsiterptų į didžiąją politiką, prisidėtų prie šiuolaikinės technikos, susisiekimo, valstybės ekonomikos, apskritai prie kokio nors itin svarbaus tikrovės dalyko plėtojimo. Nė vienas nepaliko nė menkiausio pėdsako nei matematikoje, nei fizikoje, nei politikos moksluose, kaip dar rodo nesenas Kanto pavyzdys. Kas iš to išeina, galima pamatyti dirstelėjus į kitas epochas. Konfucijus kelis kartus buvo ministras, Pitagoras organizavo reikšmingą Cromwellio valstybę primenantį ir senovės tyrėjų vis dar pernelyg menkai vertinamą politinį judėjimą. Goethe, pavyzdingai ėjo ministro pareigas, bet, deja, jam trūko didelės valstybės kaip veiklos lauko, domėjosi Sueco ir Panamos kanalo kasyba, beje, tiksliai numatė šio projekto įgyvendinimo laiką ir reikšmę pasaulio ekonomikai. Jis niekuomet neišleido iš akių ir Amerikos ekonominio gyvenimo bei jo poveikio senajai Europai, pakilimą išgyvenančios mašinų pramonės. Hobbesas buvo vienas iš plano, kaip Anglijai įgyti Pietų Ameriką, iniciatorių, ir nors tuomet viskas baigėsi tik Jamaikos užgrobimu, bet jis vis tiek nusipelnė šlovę būti vienu Anglijos kolonijinės imperijos pagrindėjų. Leibnicas, neabejotinai didžiausias protas Vakarų Europos filosofijoje, diferencialinio skaičiavimo ir anglysis situs (topologijos; lot.) kūrėjas, dalyvavęs įgyvendinant nemažai visokių valstybinės reikšmės planų, savo memorandume Liudvikui XIV dėl Vokietijos tarptautinės politinės įtampos mažinimo išdėstė, kokią reikšmę Egiptas turi Prancūzijos pasaulinei politikai. Jo mintys tiek aplenkė savo metą (1672 m.), jog vėliau tikėta, kad Napoleonas jomis pasinaudojo savo ekspedicijoje į Rytus. Jau tuo metu Leibnizas konstatavo tai, ką Napoleonas po Vagramo mūšio vis aiškiau suvokė, – kad žemių užėmimai prie Reino ir Belgijoje Prancūzijos padėties ilgam nepagerins ir kad Sueco sąsiauris vieną gražią dieną taps raktu viešpatauti pasaulyje. Be abejonės, karalius Liudvikas XIV nebuvo pribrendęs filosofo giliamintiškiems politiniams ir strateginiams samprotavimams suprasti.

Nukreipus žvilgsnį nuo tokio formato žmonių į šiuolaikinius filosofus apima gėda. Kokios tai menkystos! Koks kasdieniškas jų politinės ir praktinės veiklos horizontas! Kaip paaiškinti, kad vien įsivaizdavus kurį nors iš jų savo intelektinį pajėgumą įrodantį valstybės veikėjo, diplomato, plataus užmojo organizatoriaus, kokio nors stambas kolonijų valdymo, prekybininko ar susisiekimo verslo poste pasidaro be galo liūdna? Bet tai rodo ne vidinių galimybių, o socialinio reikšmingumo stoką. Dairiausi aplinkui ieškodamas ir vis nerasdamas, kas iš jų bent viena įžvalgesne ir toliaregiškesne išvada sprendžiant kokį nors aktualų mūsų laikų klausimą galėtų pasižymėti. Aptinku tik daugybę provincialių nuomonių, kokių turi kiekvienas. Imdamas kokio nors šiuolaikinio mąstytojo knygą į rankas klausiu savęs: ką jis išvis nutuokia apie tikrąją padėtį pasaulinėje politikoje, apie didžiąsias pasaulinių miestų, kapitalizmo, valstybės ateities, technikos santykio su civilizacijos pabaiga, rusiškumo, mokslo problemas? Goethe visa tai būtų supratęs ir mėgęs. Nė vienas iš esančių gyvų filosofų nieko panašaus neaprėpia. Tai, kartoju, nesudaro filosofijos turinio, bet yra neabejotinas jos vidinio būtinumo, jos produktyvumo ir simbolinio rango simptomas.

Ši neigiama išvada neturėtų klaidinti. Matyt, iš akių išleista svarbiausia filosofinio veiksmingumo prasmė. Filosofinis veiksmingumas painiojamas su pamokslu, agitacija, publikacija laikraštyje ar profesiniu parengimu. Iš paukščio skrydžio perspektyvos nuleista prie varlės perspektyvos. Čia kalbama iš esmės ne apie ką kita, o apie klausimą, ar šiandien arba rytoj tikra filosofija apskritai galima. Jei ne, tada būtų geriau tapti agronomu ar inžinieriumi, kuo nors, kas yra tikra ir apčiuopiama, o ne gromuliuoti nuvalkiotas temas prisidengus dingstimi neva „šiuo metu išgyvenamas filosofinio mąstymo pakilimas“; verčiau konstruoti lėktuvo variklį, negu kurti kokią nors naują ir niekam nereikalingą apercepcijos teoriją. Tikrai varganas darbas pažiūras apie valios ir psichofizinio paralelizmo sampratą dar kartą ir šiek tiek kitaip formuluoti, negu tai yra darę šimtas pirmtakų. Tai gal ir yra „amatas“, bet filosofija – ne amatas. Jei neturi ko pasakyti apie tai, kas įsiskverbia į giliausias visos epochos gyvenimo gelmes ir tą gyvenimą keičia, geriau patylėti. Kas vakar buvo įmanoma, šiandien mažų mažiausia gali būti nebereikalinga.

Ištrauka: Oswald Spengler. Vakarų saulėlydis. I tomas. Vertė A. Tekorius. Margi raštai. 2018. P. 72-74

P.S. DĖMESIO! Jei patiko straipsnis ir spausite nykštį, prašome palaukti, kol pasirodys langas su GALIMYBE patvirtinti, jog tekstas tikrai tikrai patiko. Dėl mums nesuprantamų priežasčių, jau eilę metų šiai svetainei taikomi tokie papildomo patvirtinimo, ribojantys/represiniai mechanizmai. Jei kažką suprantate apie tai daugiau – labai prašome su mumis susisiekti filosofai@inbox.lt. AČIŪ!

Share Button

You may also like...

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

AlphaOmega Captcha Classica  –  Enter Security Code