Oswald Spengler: SPALVOS ANTIKOJE

Antikinė griežto stiliaus tapyba savo paletę apribojo geltona, raudona, juoda ir balta spalvomis. Šis keistas faktas buvo anksti pastebėtas ir, kadangi į kitus jo motyvus kaip paviršutiniškus ir grynai materialius nekreipta dėmesio, prasimanyta kvailiausių aiškinimų, pavyzdžiui, kad graikai tariamai neskyrę spalvų. Net ir Nietzsche apie tai yra kalbėjęs („Ryto žara“; 426).

Tačiau dėl kokių priežasčių šitoji tapyba savo klestėjimo metu vengė mėlynos ir net melsvai žalsvos spalvų ir leistinų spalvų skalę pradėjo tik nuo žalsvai gelsvų bei melsvi rausvų atspalvių? [Mėlyna spalva ir jos poveikis antikos menininkams buvo gerai žinomi. Daugelio šventyklų metopos turėjo mėlyną foną, nes triglifų atžvilgiu privalėjo atrodyti kaip giluma. O amatininkų tapyba naudojo visas techniškai įmanomas pagaminti spalvas; tarp archaiškų Akropolio kūrinių ir etruskų antkapių piešiniuose aptikta mėlynų žirgų. Šviesiai mėlynos spalvos plaukai buvo visiškai įprastas dalykas.] Nėra abejonės, kad šituo ribojimu reiškiasi pirminis eukleidinės sielos simbolis.

Mėlyna ir žalia – tai dangaus, jūros, derlingų lygumų, Pietų vidurdienių, vakaro ir tolimų kalnų šešėlių spalvos. Iš esmės jos yra atmosferinės, ne daiktų spalvos. Jos yra šaltos; jos naikina kūniškumą ir kelia erdvės, tolio ir beribiškumo įspūdį.

Todėl „nykstančių dydžių“ mėlynumas ir žalumas kaip erdvę kuriantis elementas eina per visą perspektyvinės aliejinės tapybos istoriją – nuo Venecijos meistrų iki paties XIX šimtmečio, bet Polignoto freskoje tų spalvų griežtai vengiama. Ir tas elementas eina kaip absoliučiai dominuojantis pagrindinis tonas, perimantis bendrąją kolorito prasmę, tarsi koks žymėtinis bosas, o šilti geltoni ir raudoni tonai naudojami santūriai ir tik priderinti prie pagrindinio tono. Galvoje turimas ne sodrus, džiaugsmingai nuteikiantis, širdžiai artimas žalumas, kurio kai kada – gana retai – nudažo drabužius Raffaello ar Düreris, o žodžiais neapibūdinama, tūkstančiu atspalvių į balta, pilka, ruda įsiliejanti melsvai žalia spalva, kažkas giliai muzikalu, į ką panardinta visa, bet pirmiausia gobelenų, atmosfera. Tai, kas, priešinga linijinei perspektyvai, buvo pavadinta orine perspektyva ir priešingai renesansinei perspektyvai, turėjo gauti barokinės perspektyvos pavadinimą, remiasi beveik išimtinai šia priešprieša. Minėto žalumo su didėjančiu gylio poveikiu aptinkama Italijoje Leonardo, Guercino, Albani‘o, Olandijoje – Ruysdaelio ir Hobbemos, bet labiausiai didžiųjų prancūzų – nuo Poussino, Lorraino ir Watteau iki Corot kūryboje. Mėlis, taip pat perspektyvos spalva, visuomet susietas su tuo, kas tamsu, kas neapšviesta, kas netikroviška. Jis nesiskverbia į vidų, o traukia į tolį. „Žavintis niekas“ – taip šitą mėlynumą savo „Moksle apie spalvas“ yra pavadinęs Goethe.

Mėlyna ir žalia – transcendentiškos, dvasiškos, nejusliškos spalvos. Jų nėra griežtai antikinio stiliaus freskose, užtat jos vyrauja aliejinėje tapyboje. Geltona ir raudona, antikinės spalvos, – tai materijos, artumos ir kraujo kalbos spalvos. Raudona – specifinė lytiškumo spalva, todėl ji vienintelė, kuri veikia gyvūnus. Ji artimiausia falo – vadinasi, statulos ir dorėninės kolonos – simboliui, kaip, kita vertus, grynai mėlyna spalva išryškina Madonos apdarą. Šitas santykis dėl giliai jaučiamos būtinybės visose didžiosiose mokyklose nusistovėjo savaime. Violetinė – raudonis, kurį įveikia mėlynumas, – yra nevaisingų moterų ir celibato reikalavimo paisančių dvasininkų spalva.

Geltona ir raudona – populiarios, minios, vaikų, moterų ir necivilizuotų žmonių spalvos. Kilmingas ispanas, Venecijos didikas dėl nesąmoningo noro išsaugoti atstumą nuo kitų renkasi ištaigią juodą ir mėlyną spalvą. Geltona ir raudona, tos eukleidinės, apoloniškos, politeistinės spalvos, galiausiai yra priekinio plano spalvos, taip pat ir socialine prasme, vadinasi, tos, kurios tinka triukšmingam bendravimui, prekyvietei, liaudies šventėms, naiviam egzistavimui, tai antikinio fatumo ir aklo atsitiktinumo, taškinės esaties spalvos. Mėlyna ir žalia – faustiškos, monoteistinės spalvos – yra tos, kurios išreiškia vienatvę, rūpestį, akimirkos santykį su praeitimi ir ateitimi, tai likimo kaip visatoje imanentiškai susiklosčiusių aplinkybių spalvos.

Ištrauka: Oswald Spengler. Vakarų saulėlydis. I tomas. Vertė A. Tekorius. Margi raštai. 2018. P. 370-372

You may also like...

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

AlphaOmega Captcha Classica  –  Enter Security Code