Tautos kultūra ir savimonė

Asociatyvi portalo iliustracija: Giant Hunter’s Handbook / aut.: Jason Engle, deviantart.com

Žmonija įžengė į savo istorinį laiką būdama etniškai marga. Istorijos raidoje susidarė pagrindinis etninio žmonių bendrumo vienetas – tauta, amžiams slenkant praėjusi genties, tautybės, nacijos stadijas, tarpusavyje sujungtas tęstinumo perimamumo saitais.

Socialinės struktūros plėtotė tautą skaido į istoriškai kintančias klases, luomus ir sluoksnius, tačiau tai nepašalina jos vienybės, kultūrine, tapatumo istorine prasme, nes visuomeninių reiškinių visumoje etniniai reiškiniai pasižymi didžiausiu pastovumu.

Socialinėje plotmėje etniškumas pasireiškia daugiausia kultūros lytimis. Kultūrą kuria ir palaiko visų tautos sluoksnių atstovai, nors ir nevienodai dalyvaudami kultūros vyksme, turėdami nevienodas galimybes kūrybai. Jie kultūrina gimtojo krašto gamtą, gamina ir kuria daugiariopą daiktų pasaulį – materialiąją kultūrą. Savo gyvenimą jie atkuria idealiai – mitų siužetais, tautosakos vaizdais ir simboliais, dainų melodijomis, dorovės normomis, papročiais, – kuria dvasinę, arba idealiąją, kultūrą. Visa tauta kuria ir turtina savo etninės kultūros komponentą – gimtąją kalbą. Kultūrine kūryba tauta suvienija, sudvasina ir įprasmina gamtiškąjį ir visuomeninį savo būties komponentus, apvaldo ir sušvelnina gamtiškąją visuomeninę būtinybę …

Kiekviena tauta, mažesnė ar didesnė, pilnavertiškai gyvuoja tiek, kiek jos istorinis laikas yra užpildomas kultūros kūryba ir kiek pastaroji savo ruožtu veikia istoriją, ją sudvasina ir harmonizuoja. Ir dvasiniais, ir materialiaisiais savo komponentais kultūra išreiškia ir apibendrina istorinį tautos patyrimą, kaupia ir perteikia iš kartos į kartą tame patyrime susidarnčią … informaciją …

Tauta gyvuoja tiek, kiek ji tą informaciją išsaugo ir įkūnija kintančiose savo istorinės būties formose, kiek ji pastarąsias gina, dėl jų kovoja, aukojasi, siekia atgauti ir atstatyti tai, ką praranda …

[G]yvas laiko ryšys, kada praeitis nuolatos dalyvauja dabartyje, nėra vienintelė kultūros tęstinumo sąlyga … Dabartis ne visada tėra tik neapibrėžtas tarpsnis tarp to, kas jau buvo, ir to, kas dar bus. Tos aplinkybės, kurios sudaro dabarties turinį, kartais susiklosto taip savitai, kad užbaigia nuo seniau besitęsiančias tendencijas ir atveria naujas perspektyvas. Jeigu tokios išskirtinės aplinkybės paskatina kūrybai produktyvias asmenybes, tautos kultūra atsinaujina, joje kyla naujos idėjos, stiliai bei kryptys. Atsinaujinimas paprastai vyksta ne be idėjinio poveikio iš šalies. Poveikis iš šalies ir originali kūryba, atspindinti dabarties realijas, pagimdo novacijas, be kurių tautos kultūra išsektų ir sunyktų …

[T]autagyvuoja kaip pilnavertis istorinis subjektas, kaip žmonijos istorijos kūrėjas. Tautos istorinės būties prasmė yra kultūros kūryba, tačiau tokios, kuri skatina socialinį žmonių aktyvumą, padeda tautai išlikti istoriškai, pasiekti aukštesnio žmogiškumo. Tautai nieko gero nelemia nei kultūriškai nevaisingas istorinis vyksmas, nei kultūros bejėgiškumas istorijos įvykių tėkmėje …

Kartu su objektų įvairovės kūrimu tolydžio plėtojama ištisa aiškinimo, vertinimo bei kitokio įprasminimo būdų sistema, kaip daugiariopo mąstymo, kalbėjimo apie kultūrą sfera. Kultūra negali vaisingai plėtotis „tylomis“, pati apie save nekalbėdama, savęs nekomentuodama, neaiškindama, kritiškai nevertindama. Mąstymas ir kalbėjimas apie kultūrą yra esminis jos bruožas, vidinė jos plėtotės paskata. Kultūros reiškiniai yra realūs ne tiek savo betarpišku faktiškumu, kiek tuo, kuo jie yra laikomi, kaip yra suvokiami, traktuojami, apibūdinami, vertinami … bet kuris savitesnis, sudėtingesnis kultūros reiškinys paprastai yra traktuojamas nevienodai … vienos traktuotės bei vertinimai įsitvirtina kaip adekvatesni, teisingesni už kitus, pastarieji nueina į antrąjį planą, iš viso atkrinta. Tai pasakytina ir apie atskirus kultūros reiškinius, ir apie ištisas kultūros sritis, apie tautų kultūras.

Tai kultūros savimonės problema. Kultūros savimonė įeina į taurtinę savimonę, kuri operuoja, šalia kultūrinių ir kitais, socialiniaistautinės žmonių bendrijos atributais – politiniais, ekonominiais, ir kt. Kultūros savimonė yra tautinę savimonę telkiantis ir integruojantis veiksnys.

Kultūros savimonė gali būti apibūdinama kaip kultūros visumos refleksija, savotiška „antrojo aukšto“ sąmonė, apimanti paskirąsias kultūros sritis kaip „pirmojo aukšto“ sąmonę, kartu su jų santykiu su tikrove, istorinėmis to santykio sąlygomis … Savimonė bendriausia refleksijos plotme apima, surenka ir susieja atskiras kultūros sritis, tiek dabarties, tiek ir praeities, sujungia jas į vieningą, nors diferencijuotą, visumą tam tikro prasmės „horizonto“ rėmuose …

Tautos kultūros visuma yra reflektuojama iš esmės interpretacijos būdu, įžvelgiant toje visumoje skirtingas reikšmes bei prasminius ryšius ir juos vienaip ar kitaip subordinuojant, transformuojant į daugiau ar mažiau subendrintą, bet ne unifikuotą, prasmės sistemą. Interpretacija implikuoja kultūros reiškinių vertinimo kriterijus. Praktiškai kultūros savimonė pasireiškia kaip tarpusavyje daugiau ar mažiau suderintų interpretacijų sistema, pateikianti nacionalinės kultūros visumos interpretaciją.

Tautos kultūros savimonė yra ne monocentriška, bet policentriška, daugiasluoksnė, ji skleidžiasi kelių dvasinės kultūros sričių kontekste. Kultūros savimonė įsižiebia mene, daugiausia grožinėje literatūroje kaip tautos būties vaizdavimas ir apmąstymas … Nė vienos tautos kultūros savimonės raida neaplenkia meno, kaip savo pakopos. Kai kada menas yra laikomas pagrindine kultūros savimonės forma. Tik mene kultūra, tarsi organizmas, aktyviai atkuria pati save; šia prasme – menas kultūros savimonė.

Būdamas fundamentalus kultūros komponentas, menas vis dėlto neišsenia kultūros visumos … Brandžiu savo pavidalu kultūros savimonė plėtojasi ir kaip racionali refleksija, įgaunanti koncepcišką apibrėžtumą, besiskleidžianti sąvokomis ir kategorijomis, teoriškais, filosofiniais teiginiais … Teorine plotme kultūros savimonė formuojasi kaip tautos kultūros modelis, savito „kultūros pasaulio“ konstravimas … Tačiau šitai yra įmanoma tada, kai savimonė išsiveržia iš nacionalinių duotybių konteksto, perima pasaulinės filosofijos bei kitokios humanitarinės kultūros pasiekimus, kūrybiškai įsiterpia į kurią nors jos raidos tradiciją …

Koncepciškumas, logiškumas yra pirmaeilė vertybė tik teorinio mąstymo ribose. Už jo ribų tai yra ne daugiau kaip priemonė, giliau pažinti kultūroje tai, ko nepastebime paprastu žvilgsniu. Toks pažinimas turi padėti geriau įsikūnyti kūrybinėms galioms, išsiskleisti jos visuomeninei patirčiai, pagaliau – inspiruoti kultūros kilimą nuo neįsisąmoninto gaivališkumo, padrikumo prie reflektuojamumo, sąmoningo tikslingumo …

Kultūros savimonėje išreiškiami racionaliai apibrėžiami ir neracionalizuoti matmenys, tarp kurių svarbiausia – orientacija į vertybes. Savimonė kyla kaip kultūros atsakomybės sąmonė, kultūros sąžinė, telkianti savyje humanistinius idealus ir imperatyvus …

Esminis kultūriškai atgimstančios tautos savimonės matmuo yra tikėjimas tautos, jos kultūros ateitimi, valia išlikti ir kurti kultūrą. Vaizdiniai apie geresnę ateitį dažnai yra veiksmingesnė žmonių veiklos determinantė negu dabarties realybė arba praeities prisiminimas …

Nacionalinė kultūra yra struktūriškai nepilna ir nebrandi, jeigu jos savimonė yra menkai išplėtota ir neatspindi realiojo tautos kūrybiškumo. Savimonė yra neišplėtota tada, kada stokoja platesnio akiračio ir konceptualių priemonių, įgalinančių apimti faktiškąjį tautos kultūros turinį ir adekvačiai, savarankiškai jį interpretuoti. Nacionalinė kultūra taip pat negali būti pilnavertė, jeigu jos savimonė stokoja istorinės retrospektyvos bei ateities vizijos.

Išvystyta savimonė yra niekuo nepakeičiamas mažų tautų, ypač neturinčių nacionalinio valstybingumo, kultūros plėtotės, apskritai etninio savitumo išsaugojimo veiksnys. Didelių tautų kultūrą palaiko ir skatina pastovūs objektyvieji veiksniai, kaip turtėjantis kultūrinis kontekstas, valstybinės-politinės institucijos, kurių mažos tautos dažnai neturi. Todėl pastarūjų kultūroje didesnis vaidmuo tenka idealiesiems veiksniams, savimonei, kartais tampančiai svarbiausia kūrybiškumą skatinančia jėga.

Pagal: Bronislovas Kuzmickas „Tautos kultūros savimonė“. Vilnius: Mintis. 1989, 5-12 psl.

 

 

 

 

You may also like...

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

AlphaOmega Captcha Classica  –  Enter Security Code