Levas Tolstojus „GYVENIMO KELIAS” | Pratarmė

Čia pateikiamas Levo Tolstojaus knygos „Gyvenimo kelio“ pratarmės tekstas. Jis parengtas su DI pagalba, sulyginus originalų įvadą (1919 m.) bei anglišką ir lietuvišką vėliau išleistus vertimus.

1. Kad žmogus deramai nugyventų gyvenimą, jis turi žinoti, ką privalo ir ko neprivalo daryti. O tam, kad tai žinotų, jis turi suprasti, kas yra jis pats ir koks yra pasaulis, kuriame jis gyvena. Apie tai visais laikais mokė išmintingiausi ir geriausi visų tautų žmonės. Šie mokymai esminiuose dalykuose sutampa tarpusavyje bei su tuo, ką kiekvienam sako jo protas ir sąžinė. Tas mokymas yra toks:
2. Be to, ką matome, girdime, apčiuopiame ir apie ką žinome iš žmonių, yra ir tai, ko nematome, negirdime, neapčiuopiame ir apie ką niekas mums nieko nėra sakęs, bet ką mes pažįstame geriau už viską pasaulyje. Tai yra tai, kas teikia mums gyvybę ir apie ką sakome „aš“.
3. Tą patį nematomą pradą, teikiantį mums gyvybę, pripažįstame esant visose gyvose būtybėse, ypač panašiose į mus – žmonėse.
4. Visuotinį, nematomą pradą, teikiantį gyvybę visam gyvajam pasauliui, kurį sąmoningai atpažįstame savyje ir pripažįstame esant panašiose į mus būtybėse – žmonėse, vadiname siela; o visuotinį nematomą pradą, kuriame glūdi viso gyvenimo šaltinis, vadiname Dievu.
5. Žmonių sielos, kūnų atskirtos viena nuo kitos ir nuo Dievo, siekia susijungti su tuo, nuo ko yra atskirtos; su kitų žmonių sielomis jos susijungia per meilę, o su Dievu – savojo dieviškumo suvokimu. Ši vis glaudesnė sąjunga – su žmonėmis per meilę ir su Dievu per savo dieviškumo suvokimą – ir yra žmogaus gyvenimo prasmė bei gėris.
6. Vis glaudesnė žmogaus sielos sąjunga su kitomis būtybėmis ir su Dievu, o kartu ir vis didesnis žmogaus gėris pasiekiami išsilaisvinant nuo to, kas trukdo artimo meilei ir savo dieviškumo suvokimui: nuo nuodėmių (kūno geidulių tenkinimo), pagundų (apgaulingų gėrio vaizdinių) ir prietarų (klaidingų mokymų, pateisinančių nuodėmes ir pagundas).
7. Nuodėmės, trukdančios žmogui susijungti su kitomis būtybėmis ir su Dievu, yra:
   • rijumas, t. y. apsirijimas, girtavimas;
   • paleistuvystė, t. y. lytinis ištvirkimas;
   • dykinėjimas, t. y. atsitraukimas nuo darbo, būtino savo reikmėms patenkinti;
   • godumas, t. y. turto įgijimas ir kaupimas naudojantis kitų žmonių darbu;
   • ir blogiausios iš visų – atsiskyrimo nuo žmonių nuodėmės: pavydas, baimė, smerkimas, priešiškumas, pyktis, apskritai – nepalankumas žmonėms. Tokios yra nuodėmės, trukdančios meilei sujungti žmogaus sielą su Dievu ir kitomis būtybėmis.
8. Į nuodėmes viliojančios pagundos, t. y. apgaulingi žmonių tarpusavio santykių vaizdiniai, yra:
   • išdidumas, t. y. apgaulingas savo pranašumo prieš kitus įvaizdis;
   • nelygybė, t. y. apgaulingas įsivaizdavimas, kad žmones galima skirstyti į aukštesniuosius ir žemesniuosius;
   • „gyvenimo sutvarkymo“ prievarta, t. y. apgaulingas įsivaizdavimas, kad vieni žmonės gali ir turi teisę prievarta tvarkyti kitų gyvenimą;
   • bausmės, t. y. apgaulingas įsitikinimas, kad kai kurie žmonės, esą „vykdydami teisingumą“ ar „perauklėdami“, turi teisę daryti bloga kitiems;
   • tuščiagarbiškumas (tuštybė), t. y. apgaulingas įsitikinimas, kad žmogaus poelgius gali ir turi valdyti ne protas ir sąžinė, o žmonių nuomonės ir žmonių įstatymai.
9. Tokios yra pagundos, viliojančios į nuodėmes. Prietarai, pateisinantys nuodėmes ir pagundas, yra trys: valstybės prietaras, bažnyčios prietaras ir mokslo prietaras.
10. Valstybės prietaras – tikėjimas, kad būtina ir net naudinga, jog nedirbančiųjų mažuma valdytų dirbančiųjų daugumą.
11. Bažnyčios prietaras – tikėjimas, kad žmonėms nuolat aiškėjanti religinė tiesa buvo kartą ir visiems laikams atskleista, o tam tikri žmonės, pasisavinę teisę mokyti „tikrojo tikėjimo“, vieninteliai ja disponuoja.
12. Mokslo prietaras – tikėjimas, kad vienintelis tikras, visiems žmonėms privalomas žinojimas slypi tik tuose atsitiktinai iš begalinės žinojimo srities atrinktuose įvairių, dažnai nereikalingų žinių nuotrupose, į kurias kažkada atkreipė dėmesį nuo būtino pragyvenimui darbo atsipalaidavusių žmonių būrelis, gyvenantis be doros ir išminties.
13. Nuodėmės, pagundos ir prietarai, trukdydami sielai susijungti su kitomis būtybėmis ir su Dievu, atima iš žmogaus jam būdingą gėrį; todėl, kad galėtų tuo gėriu naudotis, žmogus turi kovoti su nuodėmėmis, pagundomis ir prietarais. Šiai kovai žmogus turi dėti pastangas.
14. Ir šios pastangos visada yra žmogaus valioje pirmiausia todėl, kad jos vyksta tik dabarties akimirkoje – toje be-laikėje taško vietoje, kur praeitis susiliečia su ateitimi ir kur žmogus visada yra laisvas; antra, jos yra žmogaus valioje ir todėl, kad reikalauja ne sunkiai įvykdomų žygių, o susilaikymo, visuomet žmogui įmanomo:
    • pastangų susilaikyti nuo poelgių, prieštaraujančių artimo meilei ir dieviškojo prado savyje suvokimui;
    • pastangų susilaikyti nuo žodžių, prieštaraujančių artimo meilei ir savo dieviškumo suvokimui;
    • pastangų susilaikyti nuo minčių, prieštaraujančių artimo meilei ir savo dieviškumo suvokimui.
15. Į visas nuodėmes žmogų stumia pataikavimas kūno geiduliams; todėl kovai su nuodėmėmis reikia pastangų susilaikyti nuo poelgių, žodžių ir minčių, pataikaujančių kūnui – reikia atsisakyti kūno.
16. Į visas pagundas žmogų veda apgaulingas įsivaizdavimas, kad vieni žmonės pranoksta kitus; todėl kovai su pagundomis reikia pastangų susilaikyti nuo save aukštinančių poelgių, žodžių ir minčių – nusižemėjimo.
17. Į visus prietarus žmogų atveda leidimas sau naudoti melą; todėl kovai su prietarais reikia pastangų susilaikyti nuo tiesai priešingų poelgių, žodžių ir minčių – teisingumo (tiesumo) pastangų.
18. Pastangos pasiaukoti, nusižeminti ir būti teisingam, naikindamos žmoguje kliūtis, trukdančias meilei sujungti jo sielą su kitomis būtybėmis ir su Dievu, suteikia jam visada pasiekiamą gėrį. Todėl tai, kas žmogui atrodo kaip blogis, tėra ženklas, kad jis klaidingai supranta savo gyvenimą ir nedaro to, kas teikia jam būdingą gėrį. Blogio nėra.
19. Panašiai ir tai, kas žmogui atrodo mirtis, rūpi tik tiems, kurie savo gyvenimą įsivaizduoja laike. O tiems, kurie supranta gyvenimą taip, koks jis iš tikrųjų yra – pastanga dabartyje išsilaisvinti iš visko, kas trukdo susijungti su Dievu ir kitomis būtybėmis, – mirties nėra ir būti negali.
20. Žmogui, suprantančiam savo gyvenimą taip, kaip jis tik ir gali būti suprastas, t. y. kaip vis didesnį savo sielos susijungimą su viskuo kas gyva per meilę ir savo dieviškumo suvokimu – su Dievu, pasiekiamas tik pastangomis dabartyje, – negali kilti klausimo, kas bus su jo siela po kūno mirties. Sielos nebuvo ir nebus – ji visada yra dabartyje. Kaip siela save suvoks po kūno mirties, žmogui nėra duota žinoti ir nereikia žinoti.
21. Žmogui to nežinoti duota tam, kad jis savo dvasines jėgas nukreiptų ne į rūpestį dėl savo atskiros sielos padėties įsivaizduojamame būsimame pasaulyje, o į visiškai apibrėžto ir niekieno netrikdomo gėrio pasiekimą šiame pasaulyje, čia ir dabar – į susijungimą su visomis gyvomis būtybėmis ir su Dievu. Ir nereikia žmogui žinoti, kas bus su jo siela, nes jeigu jis supranta savo gyvenimą taip, kaip jį reikia suprasti – kaip nepertraukiamą vis glaudesnį savo sielos susijungimą su kitų būtybių sielomis ir su Dievu, – tai jo gyvenimas negali būti niekas kita, kaip būtent tai, ko jis siekia, t. y. niekieno netrikdomas gėris.

Šaltiniai

1. Lev Tolstojus. Gyvenimo kelias. Kaunas: Trigrama, 2013.
2. Л. Н. Толстой. Путь жизни. Maskva: Посредник, 1910 (ir vėlesni leidimai; skaitmeninės versijos internete).
3. Leo Tolstoy. The Pathway of Life. Translated by Archibald J. Wolfe. New York: International Book Publishing Co., 1919.
4. ChatGPT (GPT-5 Thinking). Tekstą sulygino ir parengė 2025-09-24.