Tukididas „Peloponeso karas“: valdžios užgrobimas

Asociatyvi portalo foto / Premium license

Siekiant pateisinti iki tol nederamais laikytus veiksmus, buvo pakeista įprasta žodžių prasmė. Kvailą drąsą imta laikyti narsia ištikimybe viešajam gėriui, atsargų santūrumą – bailumu, besislepiančiu už gražios regimybės. Sveikas protas tapo tik silpnumo apraiška, aukštas intelektas vertintas kaip visiškas išglebimas. Žiaurumas iki pamišimo buvo išties narsios sielos bruožu, o priešininko kėslų žlugdymas pasidarė tinkamas elgesys pavojuje.

Smurtautoju nuo šiol visada tikėta, o tas, kas priešinosi smurtui, visad buvo įtartinas. Sėkmingai spęsti spąstus – įžvalgumo požymis, išvengti jų, statant savuosius – dar didesnio miklumo apraiška. Apie tuos, kas stengėsi nenaudoti šių priemonių, sakydavo: išduoda savo partiją, pabūgę priešų. Vienu žingsniu aplenkus tą, kuris rengėsi smogti, įkalbėjus piktadarystėms tą, kuris apie jas visai negalvojo, buvo sulaukiama daugybės pagyrų.

Partiniai ryšiai tapo tvirtesni už giminystės saitus, nes leido lengviau ryžtis bet kam, nepaisant jokių skrupulų. Buvo vienijamasi ne siekiant teisėtos gerovės, bet norint patenkinti godumą ir pažeisti galiojančius įstatymus. Pažadų laikymasis rėmėsi nebe pagarba dieviškam priesaikos įstatymui, o bendryste nusikaltimuose.“

Tukidido ištrauka paimta iš Czesławo Miłoszo veikalo „Valdžios užėmimas“ (2021, 19 p.) kuri išversta iš lenkų kalbos originalaus Tukidido veikalo.

You may also like...

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

AlphaOmega Captcha Classica  –  Enter Security Code