Dora yra, kas dorina

Aišku, kad tauriausias žmogaus asmenybės veiksnys yra žmoniškumo pradas. Jam visas pažmoniškumas turėtų būti apsireiškimo jėga. Taip yra, kada žmogus kuria mokslą ir meną.

Visai kitaip žmogaus esmė reiškiasi dora. Doroje ji yra lyg iškilusi ne vien iš daiktiškos aplinkos, bet ir iš savo asmenybės pažmoniškumo. Doroje žmogaus esmė laikosi lyg atsitraukusi nuo jo, tarsi prižiūrėdama visas kitas asmenybės galias iš aukšto.

Pagrindinis žmogaus esmės kilimas, kurį vadiname valia, yra jo siųslys, nulipąs pažmoniškumo pakopomis į aplinką, pakeliui išspręsdamas visokius santykiavimo klausimus. Aplinkoje jis ieško santykių su kitu žmoniškumu ir turi dažnai santykiuoti su kitų žmonių pažmoniškumu. Bet doros esmė glūdi asmenybės viduje. Čia maišosi įvairiausi vyksmai. Kūno mitimo ir visokie kiti jo gyvenimo ir dygių (dygis – augimas) reikalai įmeta į jį savo šešėlius. Įsibrauja į tą vidų nuolat pasikeisdami visokie teigimai, linksmumai ir liūdesiai, džiaugsmai ir skausmai, visokie linkimai, geiduliai ir aistros, toliau ir visokios svajonės, sapnai, pojūčiai, vaizdiniai, mintys ir regesiai. Visa tai tenka žmogaus esmei. Kaip kokia valdytoja ji gali savo valia visa patvirtinti arba atmesti ir taip reikšti savo valdymą. O tai yra dora, patsai žmoniškumo vainikavimas.

Negalima ją vaizduotis arba ją mintimis ir sąvokomis apriboti.

Dora yra tam tikras žmoniškumo esmės santykiavimas su pažmoniškumu žmogaus asmenybėje ir toliau vieno žmogaus esmės su kitojo žmogaus esme ir jo pažmoniškumu. Ir visuomet tuo santykiavimu įrodoma, kokios reikšmės, kokio gyvumo lygio yra žmogaus esmė.

Dora turi būti vertinama pagal tai, kiek iš žmogaus asmenybės numanyti patsai žmogus, o kiek jo pažmoniškumas. Tik tada galima kalbėti apie dorą, kada kur nors aiškesnis yra žmoniškumas negu pažmoniškumas. O vadinsime dorą tuo aukštesne, kai iš žmogaus apsireiškimų kuo garsiau išgirsime dvasios-sielos balsą. Žmogaus gyvenimas tegali turėti vieną prasmę, būtent, kad jame žmogaus esmė būtų lemiančios reikšmės. Visas žmogaus elgesys tada yra, kaip reikia, nustatytas iš vidaus. O tai yra dora. Filosofas Immanuelis Kantas apie tai kalba vokiečių žodžiu sollen (sollen-privalėti) ir aiškina tuo „moralės autonomę“, vadinas, žmogaus gyvenimo tvarkymą iš žmoniškumo esmės.

Doroje nėra sąmoningumu nušviečiamas ir patikrinamas pasaulio turinys kaip moksle. Tas turinys ir nėra apstabinimas (apstabinti – suteikti apytikrį pavidalą), veiksluojamas (veiksluoti – veikti) ir grožinamas žmoniškumo prado atspindžių kaip mene. Doroje šis pradas pats turi stiprėti ir įsigalėti žmogaus asmenybės jėgų tarpe. Kada visa žmogaus asmenybė yra aiškiai nušviesta žmoniškumo, galima kalbėti apie subrendusią dorą. Galima ją net vadinti žmoniškumo stiprėjimu ir tvirtėjimu regimame, daiktiškame pasaulyje. Trumpu žodžiu sakytina: dora yra, kas dorina. Pastovus žmoniškumo stiprumas gyvenime skelbiasi dorybėmis!

Iš to aiškėja visa doros reikšmė. Bet nėra jau dora dorybių apreiškimas. Tasai tėra doros atšvaitas, bet ir tai tik tada, jeigu dorybės paties žmogaus savo valia reiškiamos, o ne kitiems tai liepiant. Iš doros išauga dorovė. Taip vieno žmogaus žmoniškumas kreipiasi į kitojo žmogaus esmę. Ir iš to plaukia taip pat žmoniškumo stiprėjimas ir kartu doros aiškėjimas. Žmogaus esmė gali tik tada pasireikšti žmonių santykiuose, jeigu ji jo asmenybėje turi pirmybę. Dorovėje žmogaus esmė atsišaukia į kitų žmonių esmę.

[Vydūnas; iš „Sąmonė“, Raštai, 1990, t 1, P. 494-496]