Vydūnas: gyvenimo prasmė

Brynden / Unsplash

Gyventi – kasdieniška ir įprasta. Tik ypatingesnėmis gyvenimo valandomis kyla mintis: „Tai kam gi aš gyvenu?“, bet dažnai ji tuojau išblėsta. Dažniausiai žmonės rūpinasi vienu: kaip pratęsti gyvenimą [išgyventi]. Pasaulinio karo metais tai tapo pagrindiniu jų rūpesčiu.

<…>

Iškyla šie pagrindiniai klausimai: Kam žmogui duodama gyvybė? Kas sudaro gyvenimo turinį ir vertę? Ko žmogus siekia visą savo gyvenimą? Kokia viso to prasmė?

Į šiuos klausimus paprastai neatsakysi. Žmonės visuomet juos kelia, kai jų gyvybei iškyla grėsmė, arba tuomet, kai atrodo, kad gyvenimas nebeduos nieko naujo. Vieni mano, kad jei gyvenimas naujų malonumų nebesuteiks, tai gyventi nebebėra, tai gyventi nebėra prasmės. Kitiems gyvenimas tampa betikslis, kai nebegali kurti. Kūnas pasensta ir nusilpsta, ir žmogus pasijunta persisotinęs gyvenimu. Tačiau juk lieka dar daug malonumų ir įvairiausių veiklos sričių. Žmogui, praradusiam tai, kas jam įprasta, atrodo, kad prarasta viskas.

Kas norėtų atsakyti į čia iškeltus klausimus, turėtų perskaityti daug išmintingų knygų. O jas parašę mąstytojai sako, kad gyvenimo tikslas esąs pats gyvenimas ir iš esmės klaidinga klausti, kokia jo prasmė. Tai pasakė vienas išminčius prieš daugelį metų.

Ir tai yra tiesa. Gyvenimas turi prasmę, kai žmogus gali patirti ką nors nauja, kai jis ko nors laukia, viliasi, gali kurti. Jei gyvenimas žada jausmo pilnatvę, lūkesčių išsipildymą, aistrų ir pomėgių patenkinimą, jis atrodo prasmingas, vertas gyventi. Viso to nėra, ir gyvenimas tampa beprasmis. Žmogus suabejoja, ar verta toliau vargti. Aplink pasidaro tuščia, nyku. Jei toks žmogus pasodintų nors vieną mažą gėlelę, o geriau – visą sodą! Tada jis pajustų, kaip įdomu gyventi, kai stebi ir ugdai auginimą. Gyvenimas vėl taptų mielas vien dėl greit vystančios gėlės.

Kai kas pasakys, kad tai saviapgaulė. Žmogus tik laikinai pamiršta gyvenimo beprasmybę. Tai tiesa. Bet juk negalima paneigti, kad iš tiesų labai įdomu stebėti, kaip kyla ir tarpsta gyvybė. Stabtelkime prie šios minties, ir mums atsivers visiškai neįtikėtini dalykai. Visa, kas sustiprina gyvenimo pilnatvės pojūtį, padeda įsisąmoninti, kad gyveni. Augimas žadina džiaugsmą. Kam duota galimybė ugdyti savo gyvenimą, tas suranda čia prasmę ir tikslą. Pagrindinis būties klausimas tuomet skamba taip: „Kaip turi būti ugdomas gyvenimas?“

Kas yra tikrasis, o kas – tariamasis gyvenimo ugdymas? Čia būtina skirti tai, kas iškyla ir ilgam pasilieka, o kas tuojau turi pražūti. Klausimų daugėja. Kūniškasis gyvenimas visiškai skiriasi nuo jausmų ar proto gyvenimo. Tai koks iš tikrųjų yra tas tikrasis gyvenimas? Ką reiškia jo ugdymas?

Proto ir jausmų gyvenimas nepriklauso nuo kūno gyvenimo. Šie gyvenimai įprasminami skirtingai. Vieni žmonės trokšta gyventi vienokį, kiti – kitokį gyvenimą. Bet visi ilgisi gyvenimo pilnatvės, geriausių jo akimirkų. Ir leidžiasi plukdomi to ilgesio kaip plaukikai, nešami srovės. Visuomet būta dar ir kitokių žmonių, kurie patys įprasmina savo gyvenimą per vargą ir triūsą kildami į sąmoningą apsisprendimą. Jei jiems nebūtų leista patiems apsispręsti, gyvenimas jiems taptų beprasmis. Tokiems žmonėms gyvenimo prasmė – laisvas apsisprendimas. Žmonės skirtingi, ir taip yra jau nuo senų laikų. Dabar atėjo toks laikas, kai žmonės daug dažniau susimąsto apie gyvenimo prasmę. Daugėja žmonių, kurie milžinišką šio amžiaus spektaklį vadina pamišimu. Ir iš tiesų: pagrindinis šių laikų mąstymo trūkumas yra tai, kad keliamas klausimas, kas yra gyvenimas. Bet taip žmogus ieško. Ir pasirodo bestovįs tarp dviejų jėgų, galinčių patenkinti gyvenimo pilnatvės ilgesį. Tai karo ir religijos genijai. Jie veikia visą žmogaus gyvenimą. Ko galima iš jų tikėtis? Niekada dar nebuvo taip neaišku, kaip dabar.

Religijos genijaus pažadai

Visi žmonės religijoje ieško vieno – užuovėjos ir prieglobsčio. Religijos genijus – tai meilė ir gailestingumas, gėris ir romumas. Žmonėms neaišku, iš kur ir kur link teka jų gyvenimas, ir tai mažina ryžtą gyventi. Kiekvienas žino tik tiek, kad nėra savo gyvenimo viešpats, turi įžengti į šią būtį, gyventi ir vėl išeiti stipresnės nei žmogaus galios vedamas. Religijos genijus palaiko žmonių tikėjimą, kad gyvenimas tęsis po mirties ir niekada nesibaigs. Tas „niekada“ labai neapibrėžtas. Gyvybė trapi ir netvari lyg pėdsakas sniege, kurį akimirksniu užpusto. O žmogus norėtų, kad ji tęstųsi amžinai. Mažai kas numano, koks yra šis nemirtingumas ir amžinybė. Žmonės tikisi to, ką laiko džiaugsmu ir palaima, to kas patirta gyvenime.

Žmonės, gyvenantys kūno polinkiais, norėtų juos visus patenkinti ir patirti kuo daugiau malonumų, nes religija nuolat varžė jų norus, o būtinybė versdavo daug ko atsižadėti. Malonumas turėtų trukti amžinybę. Be vargo ir rūpesčių naštos norėtų tokie „tikintieji“ braidyti po dangiškąsias pievas.

<…>

Tačiau yra žmonių, kurių santykis su religijos genijumi labai ypatingas. Jiems visai nesvarbu, kiek truks jų gyvenimas. Jie žvelgia į gelmę. Tai tylūs stebėtojai. Jie nesvajoja apie amžinybę, nes mato prasmę dabartyje. Pakilę virš žemiškumo, virš juntamos realybės, jie bando įžvelgti pirminę priežastį. Ir štai jų dvasia bręsta ir stiprėja rimdama ir malšindama geidulius, ji turėtų pasiekti patį Kūrėją ir suvokti jo prakilnų, paslaptingą kūrybingumą. Kitaip toks žmogus žiūri į visą būtį. Jis jaučiasi nepriklausomas nuo aplinkybių, norėtų patikėti, kad visa, kas vyksta, yra neišvengiama. Tokių žmonių siekiai titaniški. Tačiau nebūtinai turi klysti visi kiti, kitaip manantys, gyvenantys ir tikintys. Vis dėlto tokie žmonės ypatingi: jie gali jausti didelę pagarbą. Ne baimė, ne vargai, savo menkumo ir bejėgiškumo suvokimas atveda juos į religiją. Jie orūs, nes nujaučia savo uždavinį šioje visatoje. Tik jaučiantys didžią pagarbą gali priartėti prie išganymo, kurį teikia religijos genijus. Iš tiesų pagarbos kupinas žmogus yra vertas išganymo, nes jis – taurus.

<…>

Žmogus ir karo genijus

Žmonija panaši į kalnyną, kylantį iš lygumos ir viršūnėmis šaunantį į dangų. Kaip saulės spinduliuose skaidriai tviskančios Himalajų viršukalnės skiriasi nuo pelkėse slūgsančių kalnų papėdžių, taip ir žmonės labai skiriasi vieni nuo kitų sąmoningumu ir taikingumu. Daugumos žmonių gyvenimai mažai išsiskiria iš gamtos vyksmo. Žmonės net neskiria savęs nuo gamtos. Svarbiausia gamtoje, mano jie, yra nuolatinis veržimasis ir kova. Iš tiesų gamtoje vyksta žūtbūtinė kova už būvį. Žmogus yra gyva būtybė, todėl ir jį gamta įtraukia į šią kovą. Gamta ir kiti žmonės – priešiški. Karai neišvengiami ir vyks tol, kol žemėje gyvens žmonės. Visa tai žmonės jau seniai suprato. Dabar gamtos tyrinėtojai bando įrodyti, kad karas esąs būtinas gyvybės formų raidai. Filosofai teigia, kad karus sukelia idealios priežastys, o religijos skelbėjai mato karuose Dievo pirštą.

Kaip keista! Daugybė žmonių gyvena tarsi apžavėti savo pojūčių ir geismų, ir tokius žmones valdo tie, kurie tariasi stovį aukščiau už kitus. Daugelis žmonių gyvena prieblandoje ir nežinioje. Laimė ir santarvė, kurias žada religija, tolimos kaip dangus. Būtinybė kovoti žmonėms tampa nepakeliama našta. Reikia kovoti su viskuo, kas tik atsiduria žmogaus kely. Klimato atšiaurumas, orų nepastovumas, vandens ir nesukultūrinto dirvožemio pasipriešinimas, augalų ir gyvūnų pasaulis – viskas žmogui atrodo priešiška, o pavojingiausi priešai – tokie patys žmonės. Todėl žmogus turįs nuolat rengtis kovai, gyventi pavydėdamas ir nekęsdamas. Žinoti, kad bet kada gali būti sužeistas ir mirti. Žmogus turi sukaupti visas jėgas, jei nori nugalėti. Antraip jis žus. Visas jo gyvenimas persmelkas rūpesčio. Savo įsitvirtinimui gamtoje žmogus kuria vis veiksmingesnes priemones ir vis aiškiau mato, kad jį supa tik viena – mirtina neapykanta. Su šia mintimi žmogus nugyvena didesniąją gyvenimo dalį, ji atsispindi visur, visoje žmogaus veikloje, netgi tame, kas vadinama kultūra. Todėl karas taip pat esąs kultūros veiksnys. Tai lengvai įrodoma ir daugelis mano, kad toks ryšys būtinas ir savaime suprantamas. Taip mokė Heraklitas jau daugiau kaip prieš du tūkstančius metų: kokia nors pažanga atsiranda tik kovoje, karas – viso ko tėvas. Nuo Heraklito laikų nieko naujo nesugalvota. Mintys apie karą užgožia viską. Net religinėje kalboje dažnai minimas karas. Kylant kultūrai, karas tampa visuotinis. Matyt, karo genijus įsiviešpatauja ir tampa svarbiausia gyvenimą valdančia  jėga. Atsitiko taip, kaip pranašavo religijos genijus: didesnė žmonijos dalis pateko karo genijaus valdžion. Netgi religijos skelbėjai vis dažniau galvoja apie turtą ir jo išsaugojimą. Ir jie taip pat prabyla apie kovą už būvį, nes ji esanti pagrindinis gyvenimo dėsnis. Ši kova būsianti vis smarkesnė – taip ima teigti netgi kultūros žmonės. O iš tiesų kova už būvį – tik pretekstas. Juk žmogus vargais negalais išgyvena nedėdamas pernelyg didelių pastangų. Tiesiog nuostabu, kad žmogui tiek nedaug tereikia. Bet žmogui nepakanka vien gyventi. Žmogus kovoja dėl turto ir garbės. Tačiau ir toks žmogus kartais susvyruoja niekur nesurasdamas aiškumo. Ir jis kartais ieško religijos genijaus. Savininką apima baimė, nes jis susimąsto apie mirtį ir gyvenimą po mirties. Kova vieną kartą baigsis mirtimi, o pomirtinis gyvenimas nieko gera nežada. Tai kaip nedrebėti dėl turto, kurį pasiglemžei? Kultūringų valstybių gausios mokyklos ir didžiulės kariuominės, kuriose niekada nebūna tvarkos, išugdė žmonių polinkį kariauti. Tai tvirtai įsišaknijo atbukusioje minios sąmonėje. Tik nuolatinė prievarta gali išjudinti tokius žmones. Visą gyvenimą jie svyruoja tarp karo ir religijos genijų. Jie leidžiasi vedami karo genijaus ir tiki religijos genijaus pažadais.

Dar būna žmonių, kurie nenori būti nešami gyvenimo tėkmės. Jie pakankamai narsūs, kad ryžtųsi veikti savo nuožiūra ir siekti to, kas jiems atrodo vertinga. Jie pripažįsta karo genijų savo viešpačiu ir reikalauja iš jo aukščiausių apdovanojimų. Jie nusilenkia karo genijui ne iš baimės ir menkadvasiškumo, kaip savininkai, kurie dreba dėl savo pinigų. Nesuvaldomas jų išdidumas šaukiasi karo genijaus. Drąsiai ir ryžtingai jie siekia savo teisių. Kovoje, mirtino pavojaus akivaizdoje tokie žmonės patiria geriausias gyvenimo akimirkas. Garbingoje kovoje ieško gyvenimo pilnatvės. Atskirų žmonių garbė greitai praeina, bet išlieka šlovės švyturys, metąs spindulius per amžių bangas ir kalnų suaižytas erdves, kuriose atsiranda, verkia, juokiasi ir vėl išnyksta žmonės. Jei virš žmogaus gyvenimo nors akimirkai sušvinta šlovės šviesa, tai jis – nemarus. Dėl kelių šlovės akimirkų žmonės aukoja viską, čia jie suranda amžinybę ir dangų. Visos jėgos, mintys ir sugebėjimai sukaupiami vienam žygiui. Kas gali būti didingesnio? Tai karo didvyrio nuopelnas, kad nauja šviesa sušvinta šalys ir epochos, istorija įgauna naują prasmę. Jei didvyrio kova pergalinga, karo genijus apdovanoja jį ne tik šlove, bet ir valdžia. Pati gamta pagarbiai nusilenkia nugalėtojui, įrėmusiam koją į savo priešo sprandą. Dievams prilygsta tie, kurie išgyveno pergalės svaigulį ir išdidumą. Didėja naujų pergalių ir valdžios troškulys. Kas gi yra gyvenimas, jei ne valdžios siekimas? Visa žemė turėtų didvyriui priklausyti, visos šalys ir tautos – jam lenktis. Kalnai ir jūros nesukliudys, valdžia kils ir plėsis lig pat dangaus. Visi gyvenimo džiaugsmai – tuštybė palyginti su šia pergale. Didvyrio valiai lenkiasi milijonai, visi jam tarnauja, o jis valdo. Viskas jam pavaldu: šalys ir tautos paklūsta jo kuriančioms rankoms. Kas ten drįsta aukščiau kelti galvą! Žmonėms leidžiama galvoti taip, kaip galvoja valdovas, jie – žaislai, judantys pagal valdovo valią. Taip pavergiami žmonės ir tautos priverčiamos kalbėti kita kalba. Vaikams liepiama dainuoti apie jų pavergėjus, dainuoti svetima kalba. Užkariautojų valia primetama nugalėtiesiems, iš jų atimamas turtas ir laisvė. Trokštančiam valdžios nėra jokių ribų, jo akys godžiai skverbiasi vis tolyn. Sėdintis soste nesirūpina praeitimi, nesuka galvos dėl ateities. Sostas meta milžinišką šešėlį, o aplinkui liepsnoja viską naikinanti ugnis. Nuo valdovo apsiausto laša šiltas kraujas: buvo paaukota ne viena gyvybė. Galingasis valdovas nieko nepaiso. Jo gyvenimo tikslas – valia valdyti, nugalėti, pavergti. Jokia amžinybės palaima neatstos tos puikybės, kuri apima valdovą, sėdintį savo galingame soste. Tik karo genijus tą puikybę gali patenkinti. Turi patenkinti, nes tas, kuris kovoja su karo genijaus vėliava, nieko neklausia ir nieko neprašo. Jis atkaklus, jis viską pasiima pats, tai – titanas, kurio bijo net dievai.

Tokių būna ypatingų atvejų. Iš minios iškyla religijos ir valdžios pusdieviai. Pusdievis nori priversti visus jam tarnauti, nori pasiglemžti viską, kas geriausia. Religijos pusdievis viską, ko jam reikia, suranda savy. Savo esybės viduje suranda didybę ir harmoniją, norėtų jomis papuošti varganą žmonių būtį. Bet tai jam vis nepavyksta, nes galingieji nenori pažvelgti žemyn, į tuos, kuriuos pavergė, pražudė, kurių namus pavertė griuvėsiais. Galingieji nenori matyti savo aukų.

Žmogaus susivokimas

Kad žmogus yra sau pačiam slėpinys, tai tik retasis tenumano. Dauguma tiki, labai gerai žiną, kas žmogus yra. Vis dėlto ir eilės žmogui kartais užeina lyg slapčia nujautimas savo esmės slėpingumo. Tada būtų svarbu prie to sustoti. Daug tam, rodos, padėtų jeigu pamąstytų ir tik apie tai, kaip žmogus atsiranda erdvėje ir laike.

<…>

Frankfurto prie Maino parko prižiūrėtojas išėjusį pasivaikščioti ir su savimi kalbantį Arthurą Schopenhauerį palaikė pamišėliu, kai šis į jo klausimą, kas jis esąs, atsakė: „Nagi, kad aš tai žinočiau!“ Bet daugeliui žmonių tokia mintis net nekyla.

Dažniausiai į žmogų žiūrima kaip į kūniškumo apraišką, ir jis vertinamas pagal kūno veiksmus. Pagal veiklos ypatybių skirtumus būna darbininkų, amatininkų, ūkininkų, komersantų, gydytojų, tyrinėtojų, pamokslininkų, menininkų, poetų ir galbūt dar kitų. Žmogaus veiksmais grindžiamas jo savarankiškumas. Į jo ašainumą, jo esmę neatsižvelgiama.Ir tai rodo visišką savimonės trūkumą. Dažniausiai žmonės gyvena visiškai užmiršę save.

<…>

Vidinio turinio kūrimas yra po kūno išauginimo labai svarbus žmoniškos esmės apsireiškimas. Tuomi prasideda ypatiškoji žmogaus veikla. Ji įrodo naują jo pastangą žmoniškumui ryškinti erdviniame-laukiniame gyvenime. Tokiu būdu žmogus kuria savo asmenybę.

<…>

Visa tam, kas minėta, vykstant, žmogus save suvokia. Apsireikšdamas kūnu, kurdamas vidinį turinį, jis, kaip sakyta, galėtų vis aiškiau jausties esančiu kita kas negu tie jo kūriniai. Save jis nusijaust įstengia aukšt jų.

Vydūnas. Raštai IV. Vilnius: Mintis, 1994. 8-15; 358; 360-361.

You may also like...

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

AlphaOmega Captcha Classica  –  Enter Security Code