Maxas Weberis: religija ir filosofija

Artėjant Makso Vėberio gimtadieniui (1864.04.21) prisiminiau lentynoje rymantį ir dulkes renkantį jo veikalą „Religijos sociologija“ (2000) , kurį kažkada sau pasižadėjau susisteminti ir pateikti glaustame tekste, bent pagrindines mintis. Gal ir ne tik sau, bet ir vienam kitam smalsaujančiam skaitytojui, juoba, kad religijos tema visais laikais žmonėms aktuali, ta prasme, kad turbūt mažai jai abejingų ir nebūtinai gerąja prasme.

Kita vertus, nesinori šios idėjų santraukos paversti kažkokia antireligine iniciatyva. Žmogus be Dievo yra tarsi našlaitis, paliktas be aukštesnės galios, idealo ar paramos, įvairiausia prasme, ir tame nematau nieko gera, bent psichologinėje plotmėje, nes tas fatališkas apleistumo, vienatvės, menkumo jausmas yra veikiau nuodingas ir žmogų silpninantis, nei kažkuo naudingas. Žalingas yra ir fanatiškas religingumas, ir fanatiškas, t. y. užsispyrėliškas ateizmas.

Pirmu atveju mes tarsi kalbame su seniai mirusia būtybe, bendraujame su savotiška idėjine mumija, antru atveju, kai įsikalame, kad esame vieni ir mums viskas leista, rizikuojame pridergti ant savo galingų kaimynų kilimėlio, manydamiesi, kad visoje laiptinėje be mūsų nieko nėra…

„Laikykis jo įstatų ir įsakymų, kuriuos duodu tau šiandien tavo labui ir tavo palikuonims po tavęs, idant ilgai gyventumei žemėje“, [Senasis Testamentas, Pakartoto Įstatymo knyga, 4:40]

Ankstyvųjų religijų ar magijos veikla yra palyginti racionali, t.y. orientuota šiapus. Vadovaujantis patirties taisyklėmis siekiama ūkinių tikslų. Kaip trinant medį išgaunama ugnis, taip ir tikima, jog mago manipuliacijos išgauna dangaus lietų. Ne kiekvienas asmuo geba pasiekti tokių meteorologinių, terapinių, pranašavimo ar telepatijos rezultatų. Magiškai veikiantis skirsto reiškinius pagal jų didesnį ar mažesnį kasdieniškumą. Nekasdieniai reiškiniai ar jėgos vadinami tokiais ypatingais vardais kaip, pavyzdžiui, „mana“, persai jas vadino „maga“, iš to ir kilo žodis „magija“. Toliau tas jėgas vadinsime „charizmos“ vardu.

Charizma būna dviejų rūšių. Vienais atvejais asmuo ar objektas ja apdovanoti savaime, turi ją iš prigimties. Kitais atvejais, antros rūšies charizma, suteikiama objektu arba asmeniui dirbtinai, kokiomis nors nekasdieniškomis priemonėmis. Charizmatinius gebėjimus, turint tinkamų užuomazgų, galima išsiugdyti, pavyzdžiui, „askezės“ pagalba arba gauti tai it dovaną arba užsitarnauti už gerus darbus.

Burtininkai. „Maginę“ charizmą turi tik ypatingai kvalifikuoti asmenys, ji tampa pačios seniausios „profesiojos“ – burtininko – pagrindu. Skirtingai nuo paprasto žmogaus, „diletanto“, burtininkas turi nuolatinę charizmatinę kvalifikaciją. Viena burtininko meno dalis yra mokėjimas racionaliai paveikti dvasias, siekiant ūkinių-ekonominių tikslų, kita – nusimanymas apie metodus, tinkamai sąmonės būsenai pasiekti. Nuo seno visame pasaulyje burtininkas pirmiausiai yra lietaus sukelėjas. Burtininko menas beveik visur yra įslaptintas.

Religija. Dėl pakitusioje sąmonės būsenoje atsiradusių potyrių daugelyje vietų išsirutulioja „sielos“ kaip skirtingos nuo kūno esybės vaizdinys. Ta esybė slypi gamtiniuose objektuose panašiu būdu, kaip ji egzistuoja žmogaus kūne, palikdama jį sapno, apalpimo, ekstazės, meditacijos ar mirties atveju.

Esybės gali laikinai „įsikūnyti“ daiktuose, augaluose, gyvuliuose ar žmonėse. Jos gali tam tikru būdu „turėti“ vienokius ar kitokius daiktus ir kontroliuoti tam tikrus procesus. Šie ir panašūs vaizdiniai vadinami „animistiniais“. Aukštesnis abstrakcijos lygmuo yra tada, kai daiktai, augalai, gyvuliai ir žmonės tik „simbolizuoja“ nematomas esybes, kurios gyvena pagal savo įstatymus. Tos esybės, tai „antjuslinės“ jėgos, kurios gali įsikišti į žmonių likimus taip, kaip ir žmonės įsikiša į išorinio pasaulio procesus.

Iš pradžių „dievai“ ir „demonai“ nėra įasmenintos tvarios esybės, tai tam tikri besikartojantys procesai, kurie, su laiku, įgyja tikrinius vardus, kuriuos burtininkai pasitelkia savo maginėje praktikoje. Žmonių santykių su šiomis jėgomis tvarkymas yra „religinės“ veiklos sfera. Atsiranda procesai ir daiktai kurie tampa reikšmingi todėl, kad kažką svarbaus „reiškia“, taip burtai iš tiesioginio galios poveikio tampa simbolika.

Sielų, demonų ir dievų karalystė nėra apčiuopiama tiesiogiai, bet pasiekiama per simbolius ir reikšmes, taip pasikeičia magijos meno prasmė. Siekiama paveikti ne išorinį pasaulį – simptomus – bet dvasinę tikrovę. Kyla simbolinės veiklos banga kuri nušluoja pradinį natūralizmą.

Dvasininkai. „Dvasininkais“ (Priester) galima būtų pavadinti tuos profesionalius funkcionierius, kurie daro įtaką dievams juos garbindami. Jie dirba reguliariai veikiančiose organizuotose įmonėse (Betrieb), atstovaudami jų interesams. Dvasininkijos požymiu galima laikyti tam tikrų nuolatinių kultaviečių su vienokiu ar kitokiu daiktiniu kulto aparatu buvimą. Tai yra tam tikro socialinio junginio nariai, turintys individualiai įgytą arba paveldėtą tarnybą. Dvasininkijos požymiais galima laikyti ir „doktriną“ – kuri yra racionali religinių idėjų sistema bei iš tos doktrinos išplaukiančią religinę „etiką“. Kitaip tariant, tai atskira asmenų grupė reguliariai atliekanti kulto veiksmus, susijusi su tam tikromis normomis, vietomis, laiko momentais bei tam tikrais junginiais. Nėra dvasininkijos be kulto.

Dvasininkų lavinimas yra racionalus, pasižymintis drausme, jie yra organizuoti į bendrijas, o burtininkai labiau laisvi ir pavieniai asmenys, kurie remiasi charizmatiniais mokymais, bent iš dalies sudarytais iš grynai praktinių ir neretai atrodančių iracionaliai technikos priemonių. Lyginant su burtininkais, dvasininkas turi tą pranašumą, kad atsakomybė už nesėkmę tenka ne jam asmeniškai, bet dievui. Tačiau su dievo prestižo smukimu, smunka ir dvasininkų prestižas. Šiame procese taip pat svarbūs yra ir pasauliečiai, kurie yra kulto išpažinėjai, bet patys nėra dvasininkai. Ištikus nesėkmei, dvasininkai gali įtikinamai pavaizduoti tai taip, jog atsakomybė už tai tenka ne dievui, bet jo garbintojų elgesiui. Tai leidžia padaryti „dievo garbinimo“ vaizdinys, priešingas „dievo prievartavimo“ vaizdiniui, kai tikima, jog aukštesnioji jėga tiesiog privalo paklusti tam tikroms manipuliacijoms.

Racionaliai metafizikai ir religiniai etikai susikurti reikalingi „apreiškimų“ skelbėjai – pranašai.

Pranašai. „Pranašu“ galime vadinti individą, turintį grynai asmeninę charizmą, kurio misija yra skelbti religinę doktriną arba dievo įsakymus. Tai religinį išganymą skelbiantis žmogus besiremiantis asmeniniu apreiškimu. Pranašas gali būti jau esamos „religijos atnaujintojas“, kai iš naujo skelbia seną apreiškimą, arba „religijos įkūrėjas“. Viena gali transformuotis į kitą. Jo skelbiamų tiesų pagrindu gali atsirasti nauja bendruomenė. Pranašų šalininkai gali būti labiau prisirišę prie asmens, pavyzdžiui, Zaratustra, Jėzus, Mahometas arba prie pačios doktrinos – Buda ar Izraelio pranašų atvejis.

Svarbiausias dalykas yra „asmeninis“ pašaukimas, jis skiria pranašą nuo dvasininko. Dvasininko autoritetas remiasi tarnyste šventajai tradicijai, o pranašo – asmeniniu apreiškimu arba charizma. Dvasininką įteisina jo einamos pareigos, o pranašas veikia tik savo asmeninių sugebėjimų pagrindu, kaip ir burtininkas, bet nuo burtininko jis skiriasi, kaip jau minėta, tuo, kad skelbia tam tikro turinio apreiškimus, jo misija yra ne magija, o mokymas ir įsakymai. Kita vertus, pranašas dažniausiai įgyja autoritetą patvirtindamas jį charizmatiškai, o tai reiškia – magiškai. Pavyzdžiui, Jėzus, save legitimavo vien maginės charizmos dėka – darydamas stebuklus. Pranašai pranašauja be atlyginimo. Pranašas, apaštalas ar dvasinis mokytojas negali paversti doktrinos skelbimo savo pragyvenimo šaltiniu, nes tai nėra jų profesija, skirta žmonių poreikiams tenkinti remiantis ekonomine mainų sistema, tai yra pašaukimas. Savo misijos imamasi ne žmonių prašymu, o aukštesnių jėgų pavedimu.

Pranašavimas visada reiškia vieningą ir prasmingą gyvenimo suvokimą, vientisą ir išsamų jo vaizdą. Gyvenimas, pasaulis, socialinis ir kosminis vyksmas turi pranašui tam tikrą sistemingą ir vieningą „prasmę“. Jei žmonės orientuojasi į tą prasmę, tai garantuoja jiems išganymą.

Religinis požiūris į „pasaulį“ ar „kosmosą“ grindžiamas siekiu pateikti jį kaip „prasmingai“sutvarkytą visumą. Atskiri reiškiniai vertinami per tam tikrą pasaulį aiškinantį pasakojimą ar mąstymo būdą.

Stipriausi žmogaus vidinio gyvenimo konfliktai kyla iš religinių teiginių ir išorinių pasaulio įvykių susidūrimo, kai iškyla prasminės visumos skilimo pavojus susiduriant su empirine realybe.

Religinis reformatorius. Skiriasi nuo pranašų tuo, kad nepretenduoja skelbti naujo turinio apreiškimų ar kalbėti Dievo vardu, tačiau reinterpretuoja, adaptuoja senus teiginius ar religines tiesas prie naujų gyvenimo sąlygų, keičiantis politiniam, ekonominiam ar istoriniam kontekstui.

Mistagogas. Atlieka maginius veiksmus, kurie laiduoja išganymo gėrybes. Nuo paprastų burtininkų skiriasi tuo, kad aplink save sukuria atskirą bendruomenę. Mistagogas teikia maginį išganymą ir neskelbia etinės doktrinos arba ji nėra jam labai svarbi. Jis išmano mago meną. Labai dažnai paveldimos sakramentinės charizmos pagrindu susidarydavo ištisos mistagogų dinastijos, kai tėvas sūnui perduoda savo prestižą, mokinius ir galias. Tai ypač būdinga Indijai, kai guru savo titulą gali paveldėti. Pranašas, antroje kartoje labai dažnai virsta mistagogu.

Religinė bendruomenė. Religinių idėjų konsoliduota ir valdoma žmonių masė. Čia pasauliečiai susivienija nuolatinei bendruomeninei veiklai, kurios tikslas yra individualus ar kolektyvinis išganymas. Bendruomenę veikia trys jėgos, su kuriomis turi skaitytis dvasininkai: pranašai, tradicijos, intelektinis potencialas. Priešprieša šioms jėgoms yra dvasininkų profesija.

Pranašas gali netrukdomai vykdyti savo misiją arba tampa kankiniu priklausomai nuo jo galios ir (ne)palankų aplinkybių. Zaratustros atrama kovoje su neįvardintu antipranašu buvo jo šeima ir kitos aristokratų giminės. Panašią paramą turėjo indų pranašai ir Mahometas. Žydų pranašai rėmėsi viduriniaisiais miesto ir kaimo sluoksniais. Sykiu jie naudojosi charizma, kuri pranoko kasdienio kulto technikas. Naujo apreiškmo sakralumas susiduria su tradicijos sakralumu.

Nuo to, kurios pusės demagogiją lydi didesnė sėkmė, priklauso, ar dvasininkai sudaro kompromisą su naujaisiais pranašais, ar perima, ar įveikia jų doktriną, ar juos sunaikina ar patys yra sunaikinami.

Filosofas. Religinė pranašų ir dvasininkų problematika yra įsčios, pagimdžiusios pasaulietinę filosofiją. Kitaip tariant, filosofai protestuodami prieš pasaulietinės kultūros gėrybes ir religinių sakramentų teikiamą malonę sukuria savo doktriną, t. y. vientisą konceptualų pasaulio vaizdą.

Preliminari glausta tipų klasifikacija

 Charizma Doktrina Pašaukimas Profesija
 Magas + – – +
 Pranašas + + + –
 Dvasininkas – + – +
 Filosofas – + – –

Suprantama, jog tarp šių grynųjų tipų gali būti visa gama tarpinių variacijų, įvairių hibridinių atvejų, tiesiog dėl savo gausos neįvardintų lentelėje, kuri tėra savotiška demo versiją, o ją taisyti, abejoti ir pildyti kviečiu jau patį skaitytoją!

Parengė Edvardas Šidlauskas

Pagal Max Weber „Religijos sociologija“ (2000, 5-81 p.)
Iliustracija: Chad Greiter / Unsplash

Share Button

You may also like...

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

AlphaOmega Captcha Classica  –  Enter Security Code