Kokios priežastys privertė mane sistemingai mąstyti?

Jean-Paul SartreNuo to laiko aš pasikeičiau. Vėliau papasakosiu, kokios rūgštys suėdė mane deformavusį permatomą kiautą, kada ir kaip susipažinau su prievarta, suvokiau savo negražumą, – jis ilgą laiką buvo mano negatyvinis principas, tos negesintos kalkės, kuriose ištirpo nuostabusis kūdikis, – kokios priežastys privertė mane sistemingai mąstyti, prieštaraujant pačiam sau, ir prieštaraujant iki tiek, kad juo didesnį nepasitenkinimą man kėlė mano idėja, juo akivaizdesnis man buvo jos teisingumas. Praeities iliuzija subyrėjo į šipulius; kančia, išganymas, nemirtingumas – viskas sužlugo, mano suręstas pastatas virto griuvėsiais, šventąją dvasią aptikau rūsyje ir išvijau; ateizmas – žiaurus ir didelės ištvermės reikalaujantis užmojis; man rodos, aš jį atvedžiau ligi galo. Žiūriu į viską blaiviai, nebeturiu iliuzijų, žinau savo tikruosius uždavinius, tikriausiai esu vertas premijos už pilietiškumą; maždaug jau dešimt metų esu žmogus, kuris, atsigavęs po ligos, karčios ir drauge saldžios beprotybės, negali atsitokėti, negali be šypsenos prisiminti savo senų klaidų ir nežino, ką daryti su savo gyvenimu. Aš vėl tapau tuo pačiu keleiviu be bilieto … ligi pat Dižono, kur – aš puikiai žinau – manęs niekas nelaukia.

Ištrauka:
Sartras, Ž. P. (1966). Žodžiai. Vilnius: Vaga. 232-233 p.

Share Button

You may also like...

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

AlphaOmega Captcha Classica  –  Enter Security Code