Apie ideologinę sąmonę ir žodžio stabmeldystę
Ideologinės sąmonės archetipą galima nusakyti labai paprastai: abstrakcija realesnė už akivaizdžią, daiktiškai apčiuopiamą, čia ir dabar esančią tikrovę. Ideologija – tai Žodžio ir Abstrakcijos skraistė (tikrų tikriausioji Majos skraistė), užgožianti juslinio akivaizdumo konkretybę.
Ideologinėje sąmonėje abstrakcijos stabai – Laisvė, Lygybė, Brolybė, Proletariatas, Tauta, Valstybė, Tėvynė, Patriotizmas, Žmonija, Istorija, Pasaulis, Ožiaragis, Komunistas, Krikščionis, Katalikas ir tūkstančiai kitų – užgožia net mylimo žmogaus veidą, ir tos sąmonės subjektas savo artimą be jokios sąžinės graužaties siunčia ant ešafoto arba į postmodernų mirties fabriką, jei tiktas artimas jam atrodo esąs „tautos priešas”, „tėvynės išdavikas”, „žydas”, „fašistas” arba „Skorpionas”.
Pasiduoti ideologinių stabų magijai – reiškia gyventi pagal savotiškų Zodiako ženklų diktatą. Tačiau ideologija šimtąsyk žiauresnė už astrologiją, nes ideologiniu Zodiako ženklu, kurio poveikis prilygsta giljotinos peilio smūgiui, gali tapti bet kuri, pati nekalčiausia abstrakcija, pats blyškiausias žodis, na, pavyzdžiui, „klasė”.
Trumpai tariant: ideologija yra Grynojo Žodžio stabmeldystė. O grynasis Žodis yra Grynosios abstrakcijos išraiška. Savo ruožtu vienintelė vieta, kur gyvena Grynoji abstrakcija, yra Grynoji sąmonė, atitrūkusi nuo čia ir dabar esančio pasaulio juslinės ir daiktiškosios konkretybės. Štai kodėl mąstytojas, paskelbęs, kad grynoji sąmonė yra aukščiausioji ir vienintelė tikrovė, gali būti laikomas panideologizmo pradininku ir savotišku panideologistinės epochos krikštatėviu. Tas mąstytojas modernesnis už pačius moderniausius postmodernistus. Ir tai būtent Hegelis. O jo Dvasios fenomenologija yra savotiška panideologizmo Biblija. Štai kodėl verta bent jau pabandyti suprasti šią lemtingą knygą – postmoderno Gerąją Naujieną.
Ištrauka iš įvado į Hegelio „Dvasios fenomenologiją”:
Arvydas Šliogeris „Grynosios sąmonės odisėja”
Naujausi komentarai