Ekonominė laisvės samprata

Ekonominė laisvės samprata yra viena iš socialinės sampratos apraiškų, tačiau tokia svarbi, jog nusipelno būti paminėta atskirai. Ekonominė laisvė samprata kyla iš poreikio materialiai nepriklausyti nuo bendruomenės ar bent jau priklausyti minimaliai. Ši laisvė visų pirma siejama su turtu, vadovaujantis įsitikinimu, kad juo individas turtingesnis, juo jis mažiau priklauso nuo bendruomenės, vadinasi, yra juo laisvesnis. Laisvės apimtis, kaip tariama, yra tiesiog proporcinga individo vietai, užimamai turtinėje bendruomenės hierarchijoje. Klasikinė šios laisvės sampratos išraiška yra garsusis laissez faire (leiskite veikti netrukdomai) – principas, iškeltas naujaisiais amžiais, yrant tradicinei bendruomenei. Šiuo principu išsakytas reikalavimas neriboti verslo laisvės, negniuždyti privačios iniciatyvos, nukreiptos į besaikį turto kaupimą. Gilesbnė šio principo prasmė – individo nepriklausomybė nuo bet kokios valstybinės reglamentacijos, o kartu ir nuo bendruomenės kišimosi į vadinamąją privačią sritį, kuri visų pirma ir tapatinama su galimybe netrukdomai kaupti turtą taip, tarsi tas turtas būtų tik absoliučiai savarankiško, tuštumoje gyvenančio individo veiklos padarinys. Kaip pastangų įgyvendinti ekonominę laisvę rezultatas atsiranda vadinamoji laisvoji rinka, individų konkurencija ir private iniciatyva. Nesunku suprasti, ka dir ši laisvė yra negatyvi, jau nekalbant apie jos prieštaringumą. Negatyvi ji todėl, kad grindžiama individo nepriklausomybe nuo bendruomenės iliuzija, o prieštaringa todėl, kad turtas ne tik išlaisvina (negatyviai), bet ir sukausto, nes individas, kaupdamas vis didesnį turtą, tamp avis labiau priklausomas nuo medžiaginių egzistavimo sąlygų, o kartu – kadangi turtas yra ne gamtinė duotis, bet į vieną tašką sukaupta medžiaginė bendruomenės galia – ir nuo bendruomenės, kuri vienintelė gali garantuoti ne tik galimybę kaupti, bet ir galimybę išsaugoti tai, kas sukaupta. Turtas kaip nuosavybė yra bendruomeninė institucija, todėl nuosavybės subjektas yra tiek pat laisvas ir tiek pat sukaustytas institucinių varžtų. Ekonominės laisvės pamatas ir branduolys irgi yra individo savivalė, kurią bendruomenė neišvengiamai apriboja uždėdama įvairiausių reglamentacijų grandines.

[ Šliogeris, A. Transcendencijos tyla. Vilnius: Margi raštai. 2011. P. 371, 372]