Įėjimo į filosofijos erdvę kaina

O kaipgi atsiranda filosofinė būsena?

„Dabar, – pasakiau, – pažiūrėk, kas būtų, jeigu juos išlaisvintų iš grandinių ir pagydytų nuo tos beprotybės, jeigu viskas vyktų natūraliai? Jei vienas iš jų būtų išlaisvintas ir priverstas atsistoti, sukinėti galvą ir vaikščioti, visa tai jam sukeltų skausmą, ir, šviesos apakintas, jis negalėtų matyti daiktų, kurių šešėlius matė iki šiol.“ (Platonas)

Taip Platonas aprašo pirmą žingsnį į filosofinę būseną. Visų pirma šis žingsnis yra staigus. Platonas jį sieja net su prievarta. Jo staigumą išreiškia dideli kontrastai ir priešingybės: tamsa-šviesa, šešėliai – tikri daiktai, naktis – saulėta diena. Žingsnis į filosofinę būseną yra savotiškas lūžis arba blyksnis, kai staiga pasirodo patys daiktai, nuo kurių nukrinta kasdienių reikšmių ir simbolių šydas. Šešėlinė tarsi-būtis persimaino į tikrą, daiktų-savaime būtį. Blyksnis visada netikėtas ir trumpalaikis. Jis greitai išnyksta, ir žmogus vėlei sugrįžta į kasdienybės šešėlių karalystę. Praregima tik akimirką, nes toks praregėjimas yra iškritimas iš normalios būklės. Neįmanoma visą laiką gyventi blyksnio nušviestame pasaulyje, arba, kaip pasakytų pats Platonas, visą laiką stebėti idėjas. Kodėl?

Į šį klausimą atsako pats Platonas nurodydamas, kad kalinys, patyręs blyksnį, tarsi apanka. Kurį laiką jis nebemato nieko – nei šešėlių, nei pačių daiktų. Suprantama, kad apakimas yra pavojinga būsena, nes aklas žmogus praranda orientaciją kasdienybėje ir gali lengvai pražūti. Tačiau būtent tokia įėjimo į filosofijos erdvę kaina. Tik savotiškai apakdamas žmogus gali atitrūkti nuo kasdienybės simbolių ir daiktų šešėlinės tarsi-būties. Šitaip išnyksta „reikšmingas“ pasaulis. Viskas susvyruoja; iš po kojų išslysta pagrindas, ir žmogus tarsi pakimba tuštumoje. Apakimas kelia grėsmę žmogaus egzistencijai.

Bet reikia pabrėžti ir kitą apakimo pusę: Platonas ją parodo netiesiogiai, tardamas, kad apakimas yra išsilaisvinimas iš kasdienybės grandinių ir išėjimas iš „olos“, iš savotiško kalėjimo. Juk kasdienybė mums toli gražu ne visada yra lengva ir maloni. Dažniausiai ji yra slegianti, nuobodi, reikalaujanti nuolatinės įtampos, sunkaus darbo, pilna nepriteklių ir kančių, vargo ir rūpesčių. Štai kodėl apakime esama ir pagundos. Apakdamas žmogus tarsi nusimeta nuo pečių varginančią kasdienybės naštą ir bent akimirką panyra į malonią lengvumo būseną. Jam gali kilti ir išties neretai kyla noras nuolat likti tokiame plevenančiame, nors ir nereginčiame lengvume. Ar šitoks plevenimas ir neregėjimo palaima ir sudaro filosofinės būsenos branduolį? Jokiu būdu ne.

Pagal:
Šliogeris, A. Transcendencijos tyla. Vilnius: Margi raštai. 2011. P. 114-116.