Kančia

Kentėti reiškia būti individualiam; būti individualiam reiškia būti kančioje. Kančia ir išsiskiriantis individualumas yra sinonimai. Kas anonimiška – anapus kančios. Visuma nesikankina. Kančia yra egzistencinis mąstymo sinonimas. Mąstančiame žmoguje kaip išsiskiriančiame individe kančia pasiekia aukščiausią intensyvumo laipsnį. Juo individualesnis žmogus net psichologiškai, juo giliau jis nugrimzdęs į kančią, juo labiau jis apimtas kančios virpulio. Bet kančia yra nepaprastai sunki, tai žiauriausia priespauda, o gamtinio individo požiūriu – nenormali, nenatūrali, ne-gamtinė būklė. Žmogus kaip gamtinė būtybė stengiasi nusimesti kančios naštą, nebe-kentėti. Tai normalu ir natūralu. Be to, gamtinis individas siekia išsivaduoti ne nuo tos ar kitos kančios, o nuo kančios apskritai. Juk konkreti kančia yra tik žmogaus kaip išsiskiriančio individo ontologinės kančios padarinys. Tačiau išsivaduoti nuo kančios-apskritai tolygu nusikratyti savo išsiskiriančio individualumo ir net išskirtojo individualumo, vadinasi, įveikti susvetimėjimą su Didžiuoju Anonimu, užglaistyti ontologinį plyšį tarp ego ir būties-anapus-ego, ištirpti neišskaidytame vienyje, susijungti, susilieti, pabėgti nuo atskirybės, nusikratyti matančio mąstymo laisvės, imanentizuoti transcendenciją, pašalinti ar bent jau susilpninti tragiškąją įtampą. Kaip tai galima padaryti? Radikaliausias būdas – mirtis. Tačiau žmogus kaip išsiskiriantis individas, kaip jau sakėme, bijosi mirties, nes mirtis yra visiškas jo susinaikinimas. Mirtis išvaduoja nuo kančios, tačiau tam reikia peržengti slenkstį, kuris vadinamas baime. Todėl žmogus kaip išsiskiriantis individas pasmerktas svyruoti tarp kančios ir baimės. Baimė laiko jį kančios būklėje, o kančia stumia jį į baimę. Teisybė, yra ir daugiau būdų išsivaduoti nuo kančios išvengiant mirties. Tačiau tai tik laikinos, o dažnai iliuzinės būsenos – miegas, svaigulys, sueitis ir pan. Apie jas smulkiau nešnekėsime.

Ištrauka: Šliogeris, A. „Transcendencijos tyla”, Vilnius: Margi raštai. 2011. P. 581-582.