Prisiminimai apie dabartį

file_667file_666file_668file_670file_669

 

Retai pastebime, kad esama dviejų būdų įeiti į tą pačią vietą, kurioje sutelktas prisiminimas, arba tai, ką pats Algimantas Kunčius vadina lotynišku žodžiu reminiscencijos. Vienas, pats banaliausias, labiausiai nuzulintas, bet lyg ir savaime suprantamas būdas įsismelkti į prisiminimo akimirką reikalauja atitrūkti nuo vadinamojo išorės pasaulio, nuo daiktų, užsimerkti, pasinerti į tylą, susitelkti vadinamajame viduje, įlįsti į sielos skafandrą ir ten, vidujybės scenoje, tiesiog iš nieko, arba iš visiškos neapibrėžtybės, pašaukti praeities vaiduoklius – mirusius ar dar gyvus, tačiau nutuolusius žmones, neįprastas situacijas, tikrus ar tariamus įvykius, kadaise aplankiusias mintis ar emocijas, vietoves, kelių ir kelionių fragmentus ar net keistą, visiškai neigimą, o tik juntamą aurą, apgaubusią visus šiuos nebesugrįžtančios šalies gyventojus – vėles besparnes, ano pasaulio paukščius, bespalvius ir nebemokančius čiulbėti. Visa ši praeities vaiduoklių procesija vadinama atmintimi. Paprastai būtent iš jos atsiranda nuobodūs memuarai, dar nuobodesni dienoraščiai, asmeninės kronikos, o gal ir tai, kas labai neapibrėžtai vadinama istorija, pasakojimu ar net mitu. Algimanto Kunčiaus Reminiscencijose aš matau – būtent matau – visiškai kitokių prisiminimų pynę, kitokį jų išsidėstymą, kitokią faktūrą, kitokį sodrumą ir intensyvumą, kitokią jų duotį, bet svarbiausia – visikai kitokią prisiminimo vietą. Taip, toji vieta – ne vidujybės fantomų panoptikumas, ne blyškaus neapibrėžtumo bangos, skalaujančios neregimybės provincijas, ne gedulinga mirusių angelų eisena, o nežmogiški daiktai, išsišakoję žemės tamsoje ir įsišakniję švytinčiuose dangaus debesyse. Paradoksalu: tai prisiminimai apie dabartį, o gal net – tarsiu kadaise populiariais, o dabar nudėvėtais žodžiais – apie ateitį. Algimanto Kunčiaus Reminiscencijose nėra nė vieno vaizdo, išspaudžiančio nostalgišką atodūsį Buvo! Ne, visi daiktavardžiai byloja džiaugsmingą Yra!, o tai ypač keista turint galvoje – bet tik galvoje! – tai, kad su Reminiscencijų daiktais autoriaus susitikinėta labai seniai, vadinamuoju sovietmečiu, jau nekalbant apie tai, kad iš daugumos vaizdų į mane žvelgia labai seni, gal net prieštvaniniai daiktai…

Ištrauka iš: Šliogeris A. Lietuviškosios paraštės// Prisiminimai apie dabartį. Vilniaus universitetas. 2011. P.177, 178

 

 

Share Button
P.S. DĖMESIO! Jei patiko straipsnis ir spausite nykštį, prašome palaukti, kol pasirodys langas su GALIMYBE patvirtinti, jog tekstas tikrai tikrai patiko. Dėl mums nesuprantamų priežasčių, jau eilę metų šiai svetainei taikomi tokie papildomo patvirtinimo, ribojantys/represiniai mechanizmai. Jei kažką suprantate apie tai daugiau – labai prašome su mumis susisiekti minerva@filosofija.info. AČIŪ!

You may also like...

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

AlphaOmega Captcha Classica  –  Enter Security Code