Socialinė laisvės samprata

Socialinė laisvės samprata kyla iš tariamos individo nepriklausomybės ar bent jau tik dalinės priklausomybės nuo bendruomenės; platesne prasme – iš nepriklausomybės nuo kito individo arba anoniminių Kitų, esančių už tiesioginės patirties lauko ir niekada į jį nepatenkančių. Būti nesusaistytam ar minimaliai susaistytam bendruomenės – toks yra socialinės laisvės sampratos branduolys. Šiuo atveju laisvė suprantama, pavyzdžiui, kaip nevaržoma galimybė pasirinkti profesiją, užsiėmimą, gyvenimo būdą ir net socialinę padėtį; arba kaip galimybė elgtis nepaisant prietarų, konvencijų, viešosios nuomonės, moralės ir etiketo reikalavimų; kaip galimybė nepriklausyti jokiai interesų ar jėgos grupei, neišpažinti jokios socialiai sankcionuotos vertybių sistemos, jokios ideologijos ar kolektyvinių pažiūrų į pasaulį ir žmogų. Laisvės sinonimu tampa individo anarchija. Tai laisvė nuo bendruomenės. Globalinė sąmonė ypač palaiko šią laisvės sampratą. Jei atomizuotas individas jaučiasi esąs “asmenybė” ir tariasi galįs savo mintis ir veiksmus pradėti pats, tarsi iš nieko, jame didesniu ar mažesniu mastu, tačiau neišvengiamai glūdi originalo ir maištininko sindromas. Šio sindromo triviali išraiška, tapusi ne ritualine formule, yra visiems gerai žinomi žodžiai: kiekvienas žmogus yra nepakartojamas. Iš šio sindromo globalinė sąmonė išskleidžia savo galingiausią ir veiksmingiausią ideologiją, kurios epicentras yra vadinamosios “žmogaus teisės”. “Žmogaus teisių” subjektas, tiesa, užmaskuotu ir ideologiškai iškreiptu pavidalu, yra “asmenybė” kaip psichologinis ir somatinis atomas, žodžiu, kaip anarchiškas individas, priešpriešinantas bendruomenei. Galima pridurti, kad ir šioje laisvės sampratoje laisvė tapatinama su savivale. “Asmenybės” autonomija iš tikrųjų yra laisvė-nuo arba negatyvi laisvė, kurią me sir vadinsime savivale. “Būti nepakartojamam” ir “turėti savo nuomonę” yra dvi populiariausios šio anarchinio sindromo formulės.

[ Šliogeris, A. Transcendencijos tyla. Vilnius: Margi raštai. 2011. P. 370, 371]