Transcendencijos vaizdinio degradacija
Schopenhaueriui transcendentinė realybė yra valia kaip pirminis pasaulio pradas. Kierkegaard‘as transcendenciją tapatina su Dievu, niekaip nepasirodančiu pasaulyje, bet atsiveriančiu ego vidujybėje, per absurdiško tikėjimo aktą. Jaspersas savo aukščiausiąją būtį irgi vadina transcendencija. Heideggeris, visą metafiziką apkaltinęs būties užmarštimi, be jokių išlygų sako, kad būtis yra tiesiog transcendencija. Ar tai reiškia, kad moderniojoje filosofijoje išlieka metafizinis transcendencijos vaizdinys? Jokiu būdu. Modernusis transcendencijos vaizdinys yra raiškiausia nuoroda būtent į metafizinio transcendencijos vaizdinio stoką, taigi dingusios transcendentinės būties ilgesio išraiška.
Metafizinė transcendencija buvo traktuojama kaip antjuslinis pradas ir pagrindas, daugiau ar mažiau individualizuotas, įformintas, amžinas, nekintantis, stabilus ir monolitiškas. Tai absoliutus daiktas ar tokių daiktų ansamblis arba absoliutus asmuo. Transcendencija gali būti veiklos arba judėjimo šaltinis, tačiau pati savaime ji nėra nei veikla, nei judėjimas. Pats svarbiausias jos bruožas yra amžinoji būtis. Šiuo požiūriu metafizinė transcendencija yra rymančios būties telkinys, būties maksimumas, suspaustas į amžintąjį individą. Taigi transcendencijos sąvokai suteikiama daiktavardinė prasmė, nors, kaip sakėme, pats žodis kilęs iš veiksmažodžio „peržengti“. Metafiziką kalbos požiūriu galima pavadinti daiktavardžio filosofija.
Modernioji filosofija atgaivina kaip tik veiksmažodinę žodžio „transcendencija“ reikšmę, vis labiau pabrėždama ne tai, kur žengiama, ne peržengimo kryptį, ne žengimo vietą ar tikslą, o patį žingsnį, savaime tampantį transcendencijos atitikmeniu. Atsiverti transcendentinei erdvei dabar reiškia transcenduoti, įeiti į nuolatinio judrumo būseną, arba išeiti į kelią, neturintį pabaigos ir skatinantį ryžtis įveikti bet kokią rimtį, bet kokį pastovumą ar stabilumą. Dar vienas svarbus metafizinio transcendencijos vaizdinio bruožas – jo antjuslumas. Atsiverti transcendentinei būčiai reiškė atitrūkti nuo juslinio fenomeno, pabėgti iš šio pasaulio.mes jau sakėme, kad substancinis individas yra amžinas ir pastovus visų pirma todėl, kad jis esti už juslinio pasaulio kaitos bei laikinumo. Ir šis bruožas moderniajame transcendencijos vaizdinyje tampa antraeilis. Transcenduoti dabar jau ne tas pat, kas siekti antjuslinės amžinybės. Transcendavimas vyksta laike arba tiesiog sutampa su pačiu laiku. Heideggeris, būtį tapatinęs su absoliučia transcendencija, ją visiškai panardina į laiką. būtis, vadinasi, ir transcendencija ne tik yra vaikiška ta prasme, kad ji yra „panardinta“ į laiką, kaip akmuo į tekantį vandenį. ne, būtis yra pats laikas ir laikas yra būtis. Todėl ir transcendencija sutampa su laiku. Metafizinės transcendencijos provaizdis buvo amžinas daiktas, o moderniosios transcendencijos provaizdis yra amžina tėkmė, viešpataujanti būtent jusliniame pasaulyje. Todėl modernioji filosofija transcendenciją tapatina su žmogaus pastanga ir sugebėjimu įveikti bet kokį stabilumą, bet kokį daiktiškumą, bet kokį individualumą. Paprastai sakant, transcendencija yra išdaiktinimo judesys ar tokių judesių serija. Bet tai reiškia, kad transcendencija dabar jau yra ne daiktiškai stabili būtis, o žmogui (nors ne tik jam) būdinga nuolatinio judrumo, tapsmo, atsinaujinimo ar senėjimo būsena. Keičiasi, juda, atsinaujina ir sensta ir daiktai. Bet žmogus šiuo požiūriu yra išskirtinė būtybė, nes tokį judrumą, tokią rymančios būties įveiką jis neįtikėtinai sustiprina ir net paverčia savotiška priederme. Peržengti visas ribas, bet kokia kaina išardyti ir išpurenti tai, kas stabilu, moderniosios filosofijos požiūriu yra žmogaus lemtis ir aukščiausias pašaukimas. Sugebėjimas priimti tokią lemtį ir atsidėti tokiam ontologiniam pašaukimui ir yra vadinamas transcendencija. Metafizikai transcendavimas buvo įdaiktinimo, telkimo, savotiško „tirštinimo“ judesys, substancijos įforminimas, jos tekėjimas į individą, o moderniajai filosofijai, priešingai, transcendentavimas yra išforminimas, skaidymas, tirpdymas, bet kokio individualumo naikinimas. Ir būtent toji realybė, kurioje vyksta intensyviausias išdaiktinimo vyksmas, dabar vadinama transcendentine realybe. Moderniosios filosofijos transcendencija yra tai, kas ardo substancinį individą, vadinasi, tai, kas deindividualizuoja substanciją, o iš individo atima jo substancinį pagrindą. Todėl mes ir galime sakyti, kad modernioji filosofija iš metafizikos perima tik žodį „transcendencija“, bet suteikia jam visiškai kitokią, priešingą, antimetafizinę prasmę.
[Šliogeris, A. Transcendencijos tyla. Vilnius: Margi raštai. 2011. P.317-319]
Naujausi komentarai