Ar gali būti kas nors bendro tarp Adorno, Hėgelio ir „Naktinių vilkų“?
Klausimas gali pasirodyti keistas tik iš pirmo žvilgsnio. Tačiau pažiūrėkime į viską atidžiau ir nuo pradžių. Žmogaus gebėjimas mąstyti, suvokti reiškinius, jį supančią aplinką ar net istoriją, ne visada pasireiškia žmogiškojo proto gebėjimu žvelgti į visus šiuos dalykus objektyviai. Teodoras Adorno savo knygoje „Negatyvioji dialektika“, remdamasis ir kritikuodamas Hėgelį (kuriam „faktai patys savaime neturi jokios valdžios, iki tol kol jie nėra subjetivuoti į dialektinio proto kritiką“ (Anderson, p. 245, 1993), pasisako prieš tuos, kurie prieštarauja objektyvaus fakto legitimumui ir svarbai.
Kodėl visa tai yra svarbu? Ir kuo gi čia dėti „Naktiniai vilkai“, juk nuo jų skandalingosios kelionės į Berlyną Gegužės 9 – osios proga praėjo jau nemaža laiko? Visa tai tiesa, tačiau, kaip tik dabar nurimus aistroms, galima trumpam sustoti ir pamąstyti, kaip šio judėjimo narių elgesys, veiksmai gali būti paaiškinami idėjomis filosofų, kurie net neįsivaizdavo kokios jų idėjos bus naudingos ir aktualios šiandieninių neįprastų įvykių sukūryje.
Kai Adorno kritikuoja Hėgelį
Savo knygoje „Negatyvioji dialektika“ T. Adorno ne menką dėmesį skiria Hėgeliui, nagrinėdamas kaip šis aiškina proto gebėjimą suvokti objektyvumą, kaip jis konstruoja pasaulio dvasią, tačiau esminė šiame veikale išdėstyta idėja yra ta, jog Adorno „Negatyvioji dialektika“ išstumia alternatyvą hėgeliškai dialektikos triadai „tezė-antitezė-sintezė“, pabrėždamas vedančiąją neigimo kūrybinę rolę, paieškoje naujų vystymosi kelių ir kovoje su totalitarine ideologija“ (Бродский, p. 82, 1995), kitaip tariant, Adorno dialektika, skirtingai nuo Hėgelio pasižymi tuo, jog yra neigianti, neigianti betarpiškumus, ji – nihilistinė.
Visgi kritikos sulaukia ir Hėgelio įprotis pateisinti didžiuosius nugalėtojus bei į ateitį orientuotą teleologiją, kuria pats sekė. Adorno pateikia į ateitį orientuotai teleologijai alternatyvą – retrospektyvią teleologiją, kuri mums suteikia galimybę pamatyti, jog „tai, kas nutiko, kad atvestų mus, kur mes esame, ir turėjo nutikti, kad atvestų mus čia, bet tam nebuvo jokio poreikio nutikti būtent taip“ (Thompson, 2013), kitaip tariant, būdami evoliucijos produktais, mes negalime teigti, jog evoliucija skirta tam, kad sukurtų mus žmonėmis. Pradinis tikslas galėjo būti visai kitoks.
Adorno, teigdamas, jog „kam visapusiškai priešinasi žmogaus protas, ypatingai imlus savo paties sveikatos infekcijoms, tai objektyvumo viešpatavimui, jo vyravimui kaip žmogiškąjame bendrabūtyje, taip ir sąmonėje, kuri šią valdžią aštriai jaučia ir skausmingai išgyvena praktiškai kiekvieną dieną“ (p. 300, 2004) pats to nežinodamas, puikiai įvardino „Naktinių vilkų“ fenomeną, su visa jų ideologija ir pasaulėžiūra. Šis baikerių judėjimas, pasižymintis savo ultra patriotinėmis nuotaikomis, visapusiškai priešinasi ne tik objektyvumo viešpatavimui, bet ir kitokiems to objektyvumo bandymams pasireikšti apskritai. Jie šlovina Staliną, nors pagal Adorno, jų sąmonė turėtų suprasti, jog iš objektyviosios pusės to daryti nevertėtų, kadangi ši istorinė asmenybė nėra sektinas pavyzdys, ir nuo to suvokimo jai turėtų būti skausminga. Tačiau nepaisant to, vilkai tikrąjį objektyvumą pozicionuoja, kaip vakarų valstybių pateikiamą ir formuojamą spekuliaciją, ar tai, kuo nuo pat vaikų darželio, milijonams rusų yra, tarsi nuodais, praplaunamos smegenys, o „visi šitie amerikietiškos demokratijos saugotojai neturi jokios teisės smerkti Stalino, nes patys sukūrė blogio šimtus kartus daugiau nei jis“, teigia Chirurgas viename iš savo interviu, tokiu būdu savo iškreiptą suvokimą, įtvirtindamas kaip tiesą, žinojimą. Žinojimą, kuris pasak Hėgelio, yra pirmiausia ir betarpiškai mūsų objektas, galintis būti tik „betarpiškas žinojimas, betarpiško dalyko arba esinio žinojimas“ (p. 94, 1997), kurio nevalia keisti.
Ar tai nieko neprimena? Tam tikra prasme toks žmogiškojo proto priešinimasis objektyvumui, primena visuomenės gebėjimą mąstyti pozityviai. Šį pavyzdį galima taikyti net ne patiems „Naktiniams vilkams“ (nors ir jiems be abejo taip pat), bet tai visuomenės daliai, kuri žavisi šiuo judėjimu (palankią Rusijos visuomenės nuomonę apie „Naktinius vilkus“ ir jų judėjimą galima stebėti įvairiuose socialiniuose tinkluose, įvairiuose internetinėse žiniasklaidos priemonėse, kur komentarų pavidalu yra reiškiamas susižavėjimas bei pasididžiavimas šiais asmenimis. Be to, žmonių palankumas ir pritarimas vilkų deklaruojamoms idėjoms yra išreiškiamas dalyvavimu įvairiuose jų organizuojamouose renginiuose, pavyzdžiui, vaikų Naujametinėse šventėse, persmelktose patriotizmo, rusiško nacionalizmo aromatais). Palaikantys vilkus, priima jų diktuojamą tikrovę, jie priima jų diktuojama istoriją bei vertybes. Tokie žmonės neklausinėja, nekritikuoja, nes jiems tai yra patogu. Be to, kai kaimynę šalį purto kariniai bei politiniai neramumai, toks deklaruojamas patriotizmas, meilė ir tikėjimas savo šalimi tampa ta komforto zona bei garantu, iš kurio nesinori išeiti ir kurią norisi tik dar labiau palaikyti. Tokiu būdu, mes matome įtakos persigrupavimą nuo proto prie pateikiamo fakto (Berlyno sienos nuvertimas ir Vokietijos susijungimas – Rusijos dovana Vokietijai, susijungimas su Krymu – ne aneksija, o neteisybės ištaisymas, Sevastopolis – labiau rusiškas miestas nei Maskva), ir nuo subjekto prie objekto (Zylstra, 1969). Tik šiuo atveju minėtasis faktas nėra įtvirtintas visuotinai, kaip pavyzdžiui mokslinis faktas, atvirkščiai, šiuo atveju faktas yra iškreipta įtvirtinto fakto versija. Jis yra transformuotas pagal konkrečios grupės poreikius ir nėra visuotinas. Tačiau, remiantis Hėgeliu, tampa akivaizdu, jog net ir neteisingas žinojimas taip pat remiasi tuo, kad jis yra (Hėgelis, 1997). O toks neteisingo žinojimo buvimas, leidžia jam plisti ir leisti savas šaknis vis giliau ir giliau, kol žmogus nebegalės jo atskirti nuo to, kas iš tiesų yra tikra ar teisinga.
Žvelgiant konkrečiai į „Naktinių vilkų“ atvejį, tam tikri pozitivistinio mąstymo bruožai yra pastebimi ir čia, dėl jau anksčiau minėtojo pasipriešinimo objektyvumui. Tačiau esminis skirtumas šio atvejo nuo pozityvaus mąstymo esti šio klubo narių suvokimas ir pasirinkimas suvokti. Būdami pakankamai gudrūs, ir žinodami su kokiomis idėjomis yra naudingiausia šiuo metu veikti, jie labai apdairiai pasirinko ir sistemingai tiki į savo propaguojamas simuliacijas. Ir kaip teigia Hėgelis, žinojimui tikslas yra būtinas lygiai taip pat, kaip ir progresuojančio judėjimo seka, o šio tikslo pasirodymo vieta ir laikas yra tuomet, kai žinojimui nebereikia išeiti už savęs, ten, kur jis suranda save patį (Hėgelis, p.87). Kitaip tariant tokiam žinojimui (ar galbūt tiksliau būtų sakyti pseudožinojimui) labai patogu būti nustatytose ribose, kaip ir konformistinei visuomenei patogu gyventi pagal jai primestas taisykles, svarbu, kad tik nebūtų trikdančių pokyčių.
Šiuo metu vilkams yra žymiai patogiau eiti iš vien su Putinu. Kodėl? Tokio palaikymo ir privilegijų iš valdžios neturi tikriausiai joks baikerių klubas pasaulyje. Be abejo, pasaulio baikerių klubai pozicionuoja save kaip apolitiškus ir netgi smerkia bet kokius baikerių ryšius su valdžios struktūromis, kadangi tai nesiderina nei su jų gyvenimo būdu nei vertybėmis. Tačiau vėlgi, įdomus pastebėjimas: Hėgelio dvasiai pozityviuoju mokslo būdų išsigryninę faktai nėra artimi (Adorno, 2004). Kodėl? Todėl, kad hėgeliškoji dvasia veikia išskyrus žmonių valią ir sąmonę, juk priešingu atveju, žmonės reaguodami į faktus, kuriame nors iš šių lygmenų pasipriešintų tam poveikiui, kurį jiems daro „Naktinių vilkų“ žygiai. Be to, kaip teigia Herbert Marcuse, „Hėgeliui faktai, kurie atrodo sveiku protu, kaip tiesa, iš tikrųjų yra tiesos paneigimas, ir, kad tiesa gali būti įtvirtinta tik juos sunaikinus“ (Anderson, p. 247, 1993).
Remiantis Hėgelio pozicija, kurią patvirtina ir Marcuse, galima teigti, jog ji yra kaip niekam kitam palanki būtent „Naktiniams vilkams“. Juk jeigu įtvirtintieji istoriniai faktai, vertinimai yra suvokiami sveiku protu kaip tiesa (o dėl stalinistinių nusikaltinimų tikriausiai niekam nekyla abejonių), tuomet iš tikrųjų jie yra tiesos paneigimas. Tai yra būtent tai, ką propaguoja vilkai – Stalinas didysis vadas, kuris užkėlė šalį į iki tol nebūtas aukštumas, o visa, ką apie jį sako blogo tėra tik melas. Lygiai ta pati situacija vyksta su vilkų remiamu „Antimaidano“ judėjimu, kurio tikslas yra bet kokia kaina neleisti „spalvotoms revoliucijoms“ įvykti Rusijoje ir post sovietinėse valstybėse. Jie, tarsi armija, aktyviai griauna įsitvirtinusius faktus, susijusius su Ukrainos konfliktu, tam, kad įtvirtinti naują tiesą, jog šiame konflikte nėra Rusijos indėlio, jog visi kaltina Rusiją, o ji tik nori gero Ukrainai, juk tai dvi broliškos valstybės, o visi kas tuo netiki yra rusofobai, tačiau tuo pačiu teigia, jog esant reikalui, stos į kovą ne tik ideologiniame lygmenyje, bet tikėtina ir fiziniame, kadangi 2015 metų pradžioje buvo prognozuojama šį judėjimą sudarys iki 10 tūkstančių kovotojų.
Bet netgi tai yra ne visi nesklandumai, kylantys šioje situacijoje. Problema iškyla ir tuomet, kai ne tik objektyvumas paverčiamas spekuliacija, bet ir kai spekuliacija yra pateikiama kaip objektyvumas. Pavyzdžiui, tokie „Naktinių vilkų“ lyderio A. Zaldostanovo pasisakymai kaip „Stalino vardas šiandien, 21 a., suteikia mums galimybę gyventi ir nebūti sunaikintiems. Šalia jo net arti nebuvo tokio masto asmenybės, ir štai pas mus atsirado toks prezidentas kaip Putinas“, kuris savo rezultatų siekia ir pasiekia be kraujo praliejimo, „pagarbą kelia tai, jog jis pavertė tautą herojais ir atradėjais. Padarė valstietį ir purviną kūriką raštingais. Jis sugriovė siekiamumo ribas ir pasiekė neįmanomo. Jis nugalėjo. Demokratija sunaikino ženkliai daugiau žmonių, nei tai pripaišo Stalinui. Man patinka, kad jis sukelia tokią neapykantą ir baimę Rusijos priešams“, yra nuolatinis jo interviu palydovas, kuris yra tarsi faktas, teikiamas visuomenei. Tuo tarpu, tokie dalykai, kaip stalinistinės represijos, kurių metų žuvo galybė žmonių „Naktinių vilkų“ ir jų lyderio yra suprantami tarsi perdėtos kalbos, kurias skleidžia Rusijos priešai. Maža to, šią mąstyseną, o gal geriau įvardinti ideologiją, jie apgaubia visą visuomenę, suabsoliutindami visumą, o tuos, kurie nepatenka į šią visumą dėl savo pažiūrų, apšaukia fašistais. Adorno savo filosofija siekia nurodyti, jog subjektai geba eiti toliau instrumentinio racionalumo ar socialumo modelių pasinaudodami kritišku ir dialektiniu mąstymu (Vouros, 2014). Kitaip tariant, jeigu vilkai, siekia skleisti savo ideologiją, kaip priemonę kovai su vakarų fašizmo apraiškomis, visoje visuomenėje, Adorno nesutiktų su tuo, jog visuomenė yra absoliučiai paklusni ir priimtų tą ideologiją išskėstomis rankomis. Ne, Adorno būtų vienas iš tų, kuris sakytų, jog visuomenė nėra avių banda, kuriai reikalingas vedlys su iškreipta pasaulėžiūra. Ypač, jeigu yra tokių, kurie geba paprieštarauti tokiai „vedlio“ nuomonei, o tokių yra, ir jie drąsiai išreiškia savo poziciją.
Ką šiuo atveju pasakytų Hėgelis? Jo mintis galima būtų išdėstyti sudėtinga filosofine kalba, tačiau jas galima perteikti ir pasitelkus muzikinių žanrų metaforinę kalbą, juk hėgeliškoji visuotino ir ypatingojo atsikartoja būtent muzika, kurioje supratimas bei idėja pradangina ir asimiliuoja konkretumą, ypatingumą bei vienetiškumą (Соловьёва, 2011 ). Hėgeliui dialektika, kaip džiazas – konformistiškas garsų ir sąskambių reiškinys, kuris yra ideali terpė individualumui, individualiai sąmonei ne tik pasislėpti, bet ir išnykti šioje masinėje nirvanoje. Įvairūs hitai, šlageriai, kaip juos bepavadinsi, įkyriai brausis iki sąmonės, kol jie nebus pamėgti ir mylimi. Kas liečia „Naktinius vilkus“, tai galima drąsiai brėžti paralelę tarp džiazo metaforos ir jų veiklos. „Naktiniai vilkai“ yra ne kas kita, o tas pats džiazas, kupinas įvairių garsų: baikerių judėjimo, laisvės ir nepriklausomybės deklaravimas, karštas tikėjimas į Dievą ir stačiatikybės vertybių puoselėjimas, patriotizmas, prisipažinimas meile tėvynei, vakarų valstybių niekinimas, „Antimaidano“ iniciatyvinė grupė, Donbaso regiono palaikymas, pastangos ir vaidmuo prisijungiant Krymą – sąrašą galima tęsti ir tęsti. Bet koks individualumas jų gretose nyksta, kadangi tenka arba „pamilti“ jų šlagerius, kaip „Sevastopolis bei Krymas grįžo namo“, „Pergalės keliais“ arba „Prisižaisite su ta rusofobija“, arba nesutikti. Tačiau sąmonė, nemylinti ir nesiklausanti šių hitų nėra laukiama, geriau, kad jos apskritai nebūtų.
Ką gi mes matome? Nieką kitką, kaip vis labiau įsigalėjantį džiazuojantį „Naktinių vilkų“ judėjimą. Sekant Hėgelio idėja, tam tikra stipresnė, gajesnė tendencija geba atsilaikyti ir prieš objektyvumą, ir prieš faktą. Nors pats T. Adorno teigia, jog „dar visai netolimoje praeityje tendencijos viešpatavimą buvo galima perskaityti pačiuose faktuose“ (p. 302, 2004), iliustruodamas pavyzdžiu apie karinius Vokietijos bombardavimus, kurie būdavo pateikiami kaip lūšnynų likvidacija. Šiuo atžvilgiu Adorno klydo, o gal tiesiog neįvertino ateities perspektyvų, tačiau tendencijos viešpatavimo faktuose matymas egzistuoja ir dabar. Ta pati „Naktinių vilkų“ ideologijos viešinimo tendencija, apvilkta „Pergalės kelių“ apdaru, akcija tikslingai pradėta vykdyti prieš Gegužės 9 – ąją. Taip, tai ne karinė operacija, bet daugelio sąmonėje šie baikeriai, kaip pro-Putiniški, nacionalistai, anti-ukrainietiški, įsitvirtino būtent tada. Tad bet kokiu atveju tendencijai reikalingas faktas, bent jau kaip tam tikras atspirties taškas, arba kaip pateisinama priežastis.
Taigi, čia mes matome, kodėl Adorno kritikuoja Hėgelį už įprotį būti visada būti su nugalėtojais – nugalėtojai dažnai būna fiktyvūs, apgaudinėjantys sąmonę savo pseudo objektyvumu, bet visgi nugalėtojai. Ar čia galima ieškoti kokių nors dialektinio mąstymo apraiškų? Lyginant Adorno ir Hėgelį, šiuo konkrečiu atveju vargu ar įžvelgsime dialektiką. Apie dialektika galima būtų diskutuoti tuo atveju, jeigu visa ši žmonių masė, sekanti, palaikanti ir besididžiuojanti „Naktinių vilkų“ žygiais, pažvelgtų į šį judėjimą kritiškai, o nesimėgautų tik jiems pateikiama iliuzija (tačiau kol kas, tokia visuomenės dalis tėra labai maža), kurią nihilistas Adorno paneigtų, šią iliuziją, ir tai nebūtų sudėtinga. Tą patį būtų galima pasakyti ir apie filosofijos suvokimą, kadangi, remiantis hėgeliškąja dvasios fenomenologija, filosofija esti mokslas apie sąmonės patirtį, kuri nėra įgalinta savarankiškai susitvarkyti su individualia patirtimi, kaip tik agresyviai pristatyti save valdžios apologetu (p. 307, 2004). Ką vilkai sėkmingai ir daro.
Hėgelis, Adorno ir konstruojama pasaulio dvasia?
Dvasios klausimas plačiai nagrinėjamas Hėgelio, tampa Adorno kritikos bei analizės klausimu, kuriam jis skiria nemažai dėmesio. Kodėl? Kuo ji tokia ypatinga, ir kuo ji svarbi mums? Adorno pastebi, jog Hėgelis taip daug kalbėjęs apie dvasią, subjekto bei objekto identiteto šaltinius, garantavo, jog šis konceptas (dvasios) yra sukurtas iš pradžios tokiu būdų, kad ji išliktų atskirta nuo to, kaip žmonės galvojo apie dvasią ne tik XIX amžiuje, bet ir vėliau, juk ir šiandien tai yra apibrėžta kaip subjektyvi mintis (Adorno, 2006). Kitaip tariant, Hėgeliui dvasia buvo įrėminta į tam tikrą vietą istorijoje, jis atmetė idėją, jog ji gali būti laisva nuo materialaus žmogiškojo gyvenimo. Tuo tarpu Adorno apie dvasią kalba kiek kitaip. Pasak jo, nors dvasia ir nėra visiškai autonomiška, tačiau ji pavertė save nepriklausoma, o matematikos bei logikos instrumentų dėka ji išlaisvino save nuo sąlygų, nešančių ją pirmyn, Adorno teigia, jog „dvasia yra žmonių ir žmonių darbo procesų produktas, lygiai taip pat, kaip ji informuoja ir pagaliau dominuoja žmonių darbo procesuose kaip metodas, kaip techninis racionalumas“ (p. 16, 2006), ji turi būti matoma priklausomybėje su gyvenimo sąvoka. Taigi, Adorno suvokia dvasią ir kalba apie ją visiškai skirtingai nuo Hėgelio.
Tačiau nuo dvasios sampratos vertėtų pereiti prie kito giminingo koncepto – pasaulio dvasios. Ar ji taip pat, kaip ir dvasia, yra skirtingai suvokiama Hėgelio ir Adorno? Hėgeliui pasaulio dvasia yra ne kas kita, kaip dvasia, tvirtinanti save nepaisant žmonių norų, jai rūpi įvykių tėkmė, įtraukianti žmones ir susidurianti ne taip skaudžiai, bet ir ne ką mažiau nei faktai (Adorno, 2006). Adorno apie pasaulio dvasią pasisako taip: „pasaulinė dvasia yra savarankiška ir aktyvi savo santykyje su atskirais veiksmais, iš kurių, kaip ir iš realaus bendro visuomeninio judėjimo, sintezuojasi taip vadinami dvasiniai įvykiai ir santykiuose su individais – gyviems subjektams šių judėjimų“ (Adorno, p. 304, 2004). Tad ir čia matome skirtumą, jog Hėgeliui dvasios ryšys su žmogumi nėra svarbus, o Adorno yra.
Istorija taip pat vaidina svarbų vaidmenį, kuomet kalbame apie dvasią, kadangi Hėgeliui, „istorija tampa radikaliu judėjimu laisvės kryptimi „laisvės sąmonė“ nebenurodo į individą, subjektyvią sąmonę, bet į dvasią, kuri objektyviai suvokia save per istoriją, taigi, paverčia laisvę realybe“ (Adorno, p.5, 2006), tokiu būdu dvasios egzistencija esant istoriniam kriterijui yra tarsi garantas įgyti laisvę. Tam tikra prasme, juk pasaulinė dvasia (visa, kas egzistuoja) jau yra laisvė, kadangi ji apima viską, kas egzistuoja, o šiuo atveju egzistuoja ir minėti baikeriai, ir jų ideologija su neobjektyvia ir iškreipta tiesa, ir jų neaiškūs finansavimo šaltiniai (teigiama, jog šį judėjimą, remia ne tik vyriausybė, bet ir įtartini asmenys iš kriminalinio pasaulio). Dvasiai, esančiai atskirtai nuo savęs, reikalingas grįžimas į save, tokiu būdu žmogus tampa įrankiu šiame procese, o istorija – pats procesas. Tačiau ar „Naktiniai vilkai“ kaip įrankis ir istorija, kuri šiuo atveju nėra istorija kaip tokia, o kaip interpretuojama įrankių pagalba, sugrąžins dvasią kaip teisingą ar kaip klaidingą?
Vis dėlto, siekiant įgyti absoliučią laisvę per dvasios grįžimą į ją pačią, pasak Hėgelio, „kiekviena individuali sąmonė turi nustatyti visos visuomenės tikslus ir vertybes“ (Malloy, p. 6, 2004). Ką gi tai reiškia? Siekiant pasiekti absoliučią laisvę, kiekvienas visuomenės narys geba nustatyti kas tokiu atveju įgyja socialinę naudą, kas tarnauja, o kas ne bendrajam gėriui. Gal toks matymas ir būtų neblogas, jeigu ne kylančios konfliktinės situacijos. Pavyzdžiui, „Naktiniams vilkams“ absoliuti laisvė būtų pasiekta, jeigu dvasia į save grįžtų tuo atveju, kai šiuolaikinė Rusija oficialiai ir visur sugrąžintų sovietinį paveldą (pavyzdžiui, Volgogradas oficialiai vėl taptų miestu-herojumi Stalingradu), jei stačiatikiškos vertybės ir gyvenimo būdas taptų masiniu reiškiniu, tiksliau, šiomis vertybėmis būtų paremtas paprasto žmogaus gyvenimas, o patriotizmas taptų dominuojančia jėga, kad šalis vėl būtų tokia imperija, kokią paliko Stalinas, galbūt tai nebūtų identiška Sovietų Sąjungai, bet būtų itin artima. Iš esmės jie jau yra tai įtvirtinę, kaip vertybes ir tikslus, jie netgi neslepia, jog gauna socialinę bei ekonominę naudą iš to ir to („Naktinių vilkų“ vadas patvirtino, kad gavo milijonus iš Rusijos biudžeto, ir sako, jog reikėtų daugiau, nes tiek, kiek jie per savo veiklos metus dirbo ir stengėsi, niekas tiek pastangų neįdėjo). Jie taip pat įvardina save tarnautojais bendrajam gėriui. Maža to, jie aiškiai išskiria tuos, kurie netarnauja bendrajam gėriui – antipatriotai, fašistai ir kt.
Kokias negatyvias pasekmes tai gali atnešti? Toks vienų jėgų išsišokimas, kitus paverčiant priešais lemia teroro įsigalėjimą (Malloy, 2004). Terorą, galima suprasti nebūtinai kaip kažkokį fizinį susidorojimą su priešais, bet kaip bet kokį jų pašalinimą. Tai gali, būti monopolizuota baikerių klubo veikla ne tik Maskvoje, tai gali būti bekonkurencinė kova dėl valstybės dotacijų, tai gali būti galimybė gauti praktiškai nemokamai žemes Sevastopolyje, kurių niekas kitas negautų už tą pačią kainą ir tokiu būdu dar labiau įtvirtinti savo pozicijas bei galią, besislepiant už tarnystės bendrajam gėriui skraiste. Kyla klausimas kas tuomet pasiekia absoliučią laisvę ir kokia pasaulinė dvasia grįžta į save? Jeigu laisvę pasiekia konkreti žmonių grupė, tuomet ji neabsoliuti, ji yra aiškiai lokalizuota. O tokiu atveju pasaulinė dvasia grįžusi į save, tiesiog pasirodo klaidingu pavidalu. Tad šiuo atveju galbūt Adorno teisus, jog nėra jokios dvasios logikos raidos; dvasia ir yra, ir nėra. O galbūt (grįžtant prie dar pradžioje aptarto objektyvumo aspekto), pasak Adorno, atsisakius viso to objektyvumo, objektyvaus idealizmo ir įsivyravus naujoms teorijoms dvasia paprasčiausiai nebežino kaip su jomis elgtis, neturi galimybės suteikti sau saugumą ir pažinimo saugumą (p. 300, 2004). Ir visa tampa neaišku, sunkiai suvokiama.
Skaistė Kalininaitė
VDU Socialinės ir politinės kritikos studijų magistrantė
Šaltiniai:
1. Adorno, T. (2006). History and freedom. Lectures 1964-1965 (1-5 skyriai). Prieiga per internetą: pdf.
2. Adorno, T. (2004). Negative dialectics. [Elektroninė versija].
3. Anderson, K. (1993). On Hegel and the rise of social theory: a critical appreciation of Herbert Marcuse‘s Reason and Revolution, fifty years later. Sociological Theory 11 (3), pp. 243-267. Prieiga per internetą: pdf.
4. Hegel, G.W.F., (1997). Dvasios fenomenologija. Vilnius: ALK Pradai.
5. Malloy, D. (2004). Dialectic and Enlightenment: The Concept of Enlightenment in Hegel and Horkheimer-Adorno. Auslegung, Vol. 27, No. 2, pp. 43-60. Prieiga per internetą: pdf.
6. Thompson, P. (2013). The Frankfurt school, part 2: Negative dialectics. Prieiga per internetą: theguardian.com.
7. Vouros, D. (2014). Hegel, „totality“, and „abstract universality“ in the philosopjy of Theodor Adorno. Parrhesia, number 21, pp.174-186. Prieiga per internetą: pdf.
8. Zylstra, B. (1969). Wheaton College Philosophy Conference: Hegel, Marcuse and the New Left. Wheaton, IL.
9. Бродский, Б. (1995). Диалектика и принцип выбора. Общественные науки и современность, No. 2, pp. 82-93. Prieiga per internetą: pdf.
10. Соловьёва Г. (2011). Теодор Адорно и его „Эстетическая теория“:современный взгляд. Историко-философский ежегодник 2010, pp. 145-170. Prieiga per internetą: pdf.
Naujausi komentarai