Aktorė Kristina Švenčionytė: pagauti žiūrovą vienais spąstais negana
Ar yra pasaulyje žmogus, kuris nesižavėtų teatru? Tikriausiai atsirastų tik pavieniai asmenys, kuriems nebūtų įdomus aktoriaus kūrybinis gyvenimas. Todėl smagu rubrikoje Mes įdomūs vieni kitiems pristatyti interviu su aktore Kristina Švenčionyte.
Šiame pokalbyje susipažinsite su performenso menu. Pajausite aktorės šventinę nuotaiką ir jaudulį, kurį ji išgyvena prieš lipdama į sceną. Galbūt suprasite: kodėl apskritai žmogui reikalingas teatras? Kaip į teatro erdvę įsilieja filosofija? Ką žmogui suteikia studijos? Sužinosite, ką Kristina galvoja apie anarchizmą, feminizmą, mažumas. Kodėl žodis „vaidinti” neatskleidžia aktorystės esmės? Ir dar daug kitų nesmulkių smulkmenų!
Kristina, susitikome Sapiegų rūmų parke. Norėjau paklausti, kodėl pasirinkai pokalbiui šią vietą?
K. Š.: Nes labai pamilau Sapiegų rūmų parką, kai atsikrausčiau gyventi į Antakalnį. Man tai yra ramybės oazė, netoli namų, kur galiu ant suoliuko paskaityti knygą, pasivaikščioti, kai būna liūdna. Man apskritai patinka Antakalnis, nes yra daug žalumos, yra paupys, prie kurio išvaikščioju savo neramias būsenas. Ši vieta – jau sava, kurioje prisėdu atsigerti kavos, pamąstyti.
Šiandien taip pat yra vasaros saulėgrįžos diena. Tai grynas atsitiktinumas, kad kalbamės dabar?
K. Š.: Nežinau. [Šypsosi] Vakar mes su draugais kūrėme laužą taip pat Antakalnyje. Galbūt tai gražus vakarykščių pokalbių tęstinumas, ataidintis šiandiena maloniu bendravimu.
Esi meno, kūrybos žmogus – aktorė, renginių vedėja, poezijos ir kitų kūrinių skaitovė. Ką dar galėtum apie save papasakoti skaitytojams? Ką veiki gyvenime?
K. Š.: Šiuo metu labai didelę mano gyvenimo dalį užima Šiuolaikinės skulptūros studijos Vilniaus dailės akademijoje. Mano pasirinkta kryptis yra performansas. Išmokau labai daug naujovių. Tarkime, pradėjau lipdyti. Jau dabar mano performansuose dalyvauja ir nulipdytos skulptūros. [Šypsosi] Pasiruošimas užtrunka daug laiko. Po karantino daug spektaklių neatsinaujino – jie buvo tiesiog sustabdyti.
Tuo metu ir dar prieš, pradėjau kurti įvairius pasirodymus su kolegomis ir viena. Supratau, kad jau tiksliai žinau, ko noriu: noriu, kad tai būtų performanso kryptis. Svarsčiau apie studijas užsienyje, bet buvo gaila palikti šeimą, draugus bei darbus Lietuvoje. Nežinau, kaip bus ateityje, bet dabar nusprendžiau likti čia – studijuoti magistrantūroje. Šiuo savo pasirinkimu labai džiaugiuosi, nes šie mokslai projektuoja visai kitokį žiūros tašką ir labai praturtina.
Performansai su tavo rankomis kurtomis skulptūromis jau yra įvykę?
K. Š.: Tokie du performansai jau yra įvykę. Tai pirmojo pusmečio atsiskaitymas studijoms, kai rėmiausi Peter‘io Handke‘s tekstu Publikos išplūdimas. Norėjau, kad Handke dalyvautų atlikime, nes jis labai daug kalba apie dėmesio nukreipimą nuo aktoriaus į žiūrovą. Tai reiškia, kad performanso tema visada yra žiūrovas. Bet negalėjau jo „atsigabenti“, todėl nulipdžiau Handke‘s portretą. Tokiu būdu JIS visą performansą stebėjo publiką.
Pasibaigus performansui, kur ta skulptūra keliauja?
K. Š.: Šiuo metu ji yra mano studijoje, kurią studijuojantiems Šiuolaikinę skulptūrą VDA suteikia. Tai yra nuostabu: turėti kūrybos erdvę šalia Užupio Fluxus tiltelio. [Šypsosi]
O kita skulptūra yra mano autoportretas, kurį nulipdžiau, atliejau iš gipso ir apklijavau sudužusio veidrodžio šukėmis. Kadangi šiuo metu performansuose kalbu apie žiūrovą, norėjau, kad jis žiūrėdamas į mano autoportretą galėtų matyti save, tačiau galbūt kiek iškreiptą, subyrėjusį, nevientisą. Apie žmogaus išvirkščiąją, ne fasadinę, o pridengtą, slepiamą pusę ir kalbu savo performanse ,,Išvirkščias profilis“.
Galima tavo studijoje apsilankyti ir išvysti šį kūrinį?
K. Š.: Šiuo metu autoportretas yra Lukiškių kalėjime, nes ten neseniai atlikau performansą „Išvirkščias profilis“. Bet jei kažkas norėtų pamatyti skulptūrą, susitarusiems iš anksto, tikrai mielai ją aprodysiu bei kartu išgersime kavos ar arbatos studijoje.
Tavo kryptis yra performansas, bet bendresne prasme, tai yra teatras, tiesa?
K. Š.: Performansas skiriasi nuo teatro. Nors dabar daugelis krypčių tarpusavyje maišosi ir jų sintezė daug ką niveliuoja. Mano performansai galbūt šiek tiek teatrališki, kaip tam tikra kryptis. Vienas dėstytojas yra sakęs, kad esu vaikščiojantis teatras: savo paskutiniam kūriniui pati kūriau tekstą; kalbant teatro žodynu, sukūriau scenografiją bei kostiumą, ir pati jame veikiau. Tačiau nesu teatras (juokiasi). Nes teatras man, visų pirma, yra sinergija – tarp žmonių, tarp veikiančių elementų. Tiesiog ateinu iš tos tradicijos, matyt, kitaip kurti kol kas nemoku, turiu gaudyt įvairias žiūrovo jusles, man jį pagauti tik į vienus spąstus atrodo negana. Performansas iš esmės yra reginys, taip pat kaip ir spektaklis, tačiau nesinori lyginti šių dviejų iš esmės skirtingų dalykų. Puikiai tuos skirtumus pabrėžia ir apie tai savo knygoje ,,Performatyvumo estetika“ kalba Erika Fischer-Lichte. Ją paskaičius, daug kas gali paaiškėti ir išsikristalizuoti.
Ar galima būtų pasakyti, kad performansas – tai savotiška maišto, protesto ar palaikymo forma? Ar performansas savyje talpina visa tai kartu ir dar kažką daugiau?
K. Š.: Priklauso nuo temos: ką nori pasakyti. Neseniai darėme performansą – palaikymo ir dėmesio atkreipimą į tai, kas vyksta Ukrainoje. Bet kokiu atveju, performansu tu neišvengiamai kažką teigi ir kartu kažką griauni. Vienokia ar kitokia pozicija išlaikoma visada. Nors ji gali būti ir nestipriai politizuota, tačiau švelniau ar grubiau politiška ji yra.
Grįžkime prie teatro. Jeigu teisingai suprantu, pradėjai kūrybos kelią kaip aktorė, tiesa?
Taip.
Noriu paklausti tavęs: kada ir kaip supratai, kad nori vaidinti: lipti į sceną?
K. Š.:
Prasidėjo visa tai mokykloje nuo renginių vedimo, eilėraštukų deklamavimo ir vystėsi toliau. Mokytojai palaikė, siuntė į raiškiojo skaitymo konkursus ir panašiai.
Kai mokiausi 11-oje klasėje, rusų kalbos mokytoja nusiuntė mane į Antono Čechovo monologų skaitymus, kuriuose laimėjau pirmąjį savo Grand Prix. Prizas buvo kelionė į Melichovą su galimybe pagyventi Pamaskvėje, toje vietoje, kurioje gyveno pats Čechovas. Komisija, kuri mane apdovanojo, labai padrąsino ir įkvėpė.
Prieš tai dar lankiau Mažojo teatro akademiją. Mano mokytoja buvo Silva Krivickienė.
Būreliai, būreliai pamažu ir atvedė į aktorystę. O ir pats teatras mane labai traukė tarsi juoda, stebuklinga dėžė, kurioje vyksta magija – burtai, kurių nesuprantu. Magėjo tą stebuklą kažkaip įminti. Tai ir padariau. Tuomet stebuklas šiek tiek dingsta, kai jau esi ten – stebukladare bandai tapti pati, prededi justi, kaip tai veikia. Prarandi save kaip žiūrovę, bet atrandi stebuklą mokytis būti ta fokusininke, pradedi pažinti burtų mokyklos triukus.
Kokiais talentais ar savybėmis turėtų pasižymėti aktorius: balso tembru, netipine išvaizda, gebėjimu šokti, dainuoti, galbūt net akrobatika, bet ko dar reikia?
K. Š.: Atsakymas labai subjektyvus, priklausantis nuo atsakančiojo. Tačiau nei balso tembras, nei išvaizda, nei dar kokie išoriniai duomenys – nėra kanonizuoti. Aktoriaus negalima įstatyti į jokius rėmus: aukštas-žemas, gražus-baisus, nes visa tai labai subjektyvu.
Faktas, kad aktorius turi būti empatiškas, labai stipriai jausti ritmą, savo ir kitų vidinį vyksmą, turi būti pastabus, atidus aplinkai, negali būti užsidaręs savo kiaute. Tai svarbiausia.
Taip pat turi pasižymėti intuicija, būti emocionalus ir tos emocijos turi būti arti, visai šalia, o ne giliai sukištos. Priešingu atveju, nepaveiksi ir Kito. Kaip sakė režisierius Juozas Miltinis: universalus aktorius yra filosofas ir akrobatas. Mūsų dėstytojas Valentinas Masalskis papildė: dar ir psichologas.
Tuomet psichologinis klausimas: juk pasitaiko dienų, kaip ir kiekvienam iš mūsų, kai esi blogos nuotaikos, slegia rūpesčiai, o reikia lipti į sceną. Kaip susidoroji su tokiomis būsenomis, kai tave stabdo kūnas ar protas?
K. Š.: Tai profesionaliai įvaldyti dalykai: „pasispaudi mygtuką“ ir eini. Man įžengimas į sceną visada yra šventė. Kelios dienos prieš ir tą dieną būnu tokiame nusiteikime, kai laukiu pasirodymo kaip pagrindinio įvykio. Nes tai susitikimas su žmonėmis, kuris man labai svarbus. Galvoju: ką jiems pasakysiu? Kaip? Ar jie mane išgirs? Noriu prakalbinti jų sielas. Man tai šventa.
Esu mačiusi aktorių prieš pasirodymą kambarėlyje medituojantį. Ar praktikuoji kažką panašaus?
K. Š.: Taip, be abejo. Man reikia susikaupimo.
Atėjusi iš gatvės, juk negali taip tiesiai lipti į sceną, tiesa?
K. Š.: Tikrai negaliu. Turiu save paruošti smūgiui. Panašiai kaip boksininkas, prieš suduodamas smūgį – atlenkia ranką atgal. Arba, kai „ragatkę“ įtempi tam, kad šūvis būtų greitas, taiklus, geras. Čia lygiai taip pat – savo vidų sustyguoji, kad sugrotum simfoniją gerai. Reikalinga tam tikra vidinė būsena. Prieš sceną man visuomet reikia vienumos. Tuo metu negaliu bendrauti.
Valgyti gali? [Šypsausi]
K. Š.: Ne. Prieš pasirodymą ir po – kelias valandas nevalgau.
Ar jauti scenos baimę? Gal aktoriai save tiek ištobulinę, kad nebijo?
K. Š.: Scenos baimę jaučiau pirmaisiais studijų metais, net kojos virpėdavo prieš pasirodymą. Vėliau baimė virsta stipriu jauduliu ir atsakomybe. Nors penkiolika minučių prieš einant į sceną giliai kvėpuoju – vis tiek išgyvenu įtampos košmarą. [Šypsosi]
Pakartojai režisieriaus Juozo Miltinio žodžius, kad aktorius yra kartu ir filosofas. Pati taip pat esi studijavusi filosofiją. Ką tau suteikė šitos studijos?
K. Š.: Filosofijos studijavimas neprasidėjo ir nepasibaigė ties studijomis. Filosofija visuomet mane traukė. Visų pirma, filosofija duoda mąstymo gylį, plotį ir sąvokų įvardinimo, sąvokų kūrimo atradimo džiaugsmą. Man atrodo, tai labai svarbu. Nes tu sugebi įvardinti. Nors, kaip sakė lenkų teatro režisierius Jerzy Grotowskis: žodis – tai tik laivelis ant emocinio vandenyno. Tai nuolat primindavo ir mūsų režisierius Valentinas Masalskis: nors žodis tik laivelis, bet yra labai svarbus. Kaip įvardinsi dalykus – esminga. Tai dažnai gali būti kaip burtažodis, kurį ištarus nukrinta grandinės, apgaulė išsisklaido, įvyksta išsilaisvinimas.
Taip pat filosofija atveria daugiabriauniškumą pasaulio pažinime: kai dalykus gali pamatyti taip, o jeigu remiesi kita teorija, galbūt – kitaip, dar kitas filosofas – apie tai teigs dar kitaip, o tu gali juos pažinti, bandyti jungti, atrasti galbūt dar kitaip. Visa susilieja į vieną.
Ar turi mąstytoją – vieną gal kelis – kurie tau būtų artimi?
K. Š.: Mane visuomet traukė fenomenologija. Bet šiuo metu gilinuosi į meno teorijas ir skaitau meno filosofų veikalus. Paliko įspūdį prancūzų meno kritiko Nicolo Bourriaud reliacinės estetikos teorija, kurioje jis kalba apie tai, kad vaizdas ar kūrinys yra tik jungtis tarp žmonių. Menas yra kuriamas tam, kad žmonės galėtų vienas kitą geriau suprasti – sąveikautų tarpusavyje. Jam labai svarbus bendruomeniškumas, įtraukimas žmonių į meno kūrinį. Taip pat Bourriaud kalba apie performatyvius dalykus. Šiuo metu man tai artima.
Kaip sekasi pasirodymui mokytis mintinai tekstus? Tikriausiai pasižymi labai gera atmintimi?
K. Š.: Sėdi ir „kali“. [Šypsosi] Bet žinai, kad po to „prasprogsi“. Tai yra tas juodas, nemalonus darbas… Ryte valytis dantis taip pat tingisi. Bet valaisi, rengiesi tam, kad vėliau galėtum išeiti į lauką ir pasigrožėti medžiu.
O sakyk: išmoksti tekstą – suvaidini, kitas vaidmuo – kitas tekstas. Tau išlieka jie atmintyje ar pamiršti? Galvoje turėtų būti susikaupusi enciklopedija? [Šypsausi]
K. Š.: Taip… Kai turėjau virš dešimt einamųjų spektaklių, taip ir buvo. Žmogus iš gatvės pasako kažkokią frazę ir galvoji: o, juk čia iš to teksto! Arba pasakai pati kažką ir toliau galėtum tęsti tuo tekstu, kurį moki. Per dieną turėdavau vieną arba daugiausiai du skirtingus spektaklius, bet dažniausiai vieną – tad susikaupdavau ties juo.
Gana sudėtinga.
K. Š.: Būna grįžti namo ir negali užmigti, nes tau sukasi, sukasi galvoje ta pati teksto plokštelė. Arba ryte prabundi su kažkokio eilėraščio eilute lūpose. [Šypsosi]
Iš aktoriaus gyvenimo smalsu yra ne tik tai, kas vyksta scenoje, bet ir už scenos – užkulisiuose. Ar galima būtų pasakyti, kad tai dar vienas „spektaklis“ – vertas žiūrovo akių?
K. Š.: Buvome sugalvoję spektaklį Apeirono teatre Ištikimieji, kurio seniai nebėra, bet dar gyvas žmonių atmintyse. Su trupe esame kalbėję apie tai, jog publika galėtų rinktis to spektaklio užkulisiuose, nes ten virė atskiras gyvenimas. Daug dalykų, kuriuos kalbu ar rėkiu iš už scenos – žiūrovas tik girdi. Bet aš vaidinu, išgyvenu. Nors žodis vaidinti man labai nepatinka – tai nėra tai. Play ar играть, skamba daug teisingiau. Mes, aktoriai, neapsimetame: žinome, kad turime tam tikrą personažą, suprantame taisykles, bet tai nėra vaidyba, tai yra veikimas – išsišaukimas emocijų, tam tikro veikėjo mąstymo supratimas, atliekami veiksmai.
Apskritai užkulisiuose spektaklių metu yra buvę ir gerų, ir nelabai gerų kuriozų, kurie iš esmės nėra labai įdomūs. Dažniausiai visi savyje kaupiasi. Būna ir tokių žmonių, kurie nori šnekėtis su kitais – savaip išgyvena stresą.
Vyksta pasiruošimo darbai. Su Apeirono ar Klaipėdos jaunimo teatru buvome nepriklausomi, todėl patys viską ir darėme: tampėme dekoracijas, šveitėme-plovėme, apšvietimu rūpinomės.
Dar egzistuoja ritualai, kuriuos su Klaipėdos jaunimo teatru vadinome „pasitrupinimu“ – susikimbi rankomis su kitais, palinki sėkmės spektakliui. Tai bendras kaupimasis, kai išgyveni komandos stiprybę.
Kiek aktoriaus sėkmė priklauso nuo režisieriaus, o kiek nuo paties aktoriaus? Ir apskritai, santykis su režisieriumi – koks jis? Aišku, priklauso nuo asmenybės, bet..?
K. Š.: Svarbu, kad būtų komandiškumas ir bendramintiškumas. Bendruomeniškumas – tai teatro esmė. Nebūna taip, kad vienas aktorius gerai vaidina, o visas spektaklis – blogas. Žinoma, pasitaiko panašių komentarų, bet, tokiu atveju, spektaklis nevykęs. Visi būtinai turi „pūsti į vieną dūdą“. Arba turi būti „orkestras su skirtingomis dūdomis”, kurios viena harmonija – darniai, gražiai, sugroja melodiją. Svarbus ne tik aktoriaus santykis su režisieriumi, bet ir su scenografu, kitais spektaklio kūrėjais.
Gyvenime būna įvairiai. Atsiranda individualybių, su kuriomis labai sunku dirbti. Teatralai, menininkai – egocentriški žmonės, todėl sutarti ne visada lengvai pavyksta. Jeigu surandi savo kūrybinę trupę – tai didelė laimė. Šiuo metu dažniausiai dirbu viena. Dar turiu likusių keletą spektaklių su puikiomis komandomis, bet pradedu žingsniuoti viena. Nors pasitaiko ir duetų, trio, pavyzdžiui, visai neseniai Kultūros naktyje su aktore Kotryna Žilinskaite performansą atlikome duetu.
„Visuomenė yra žmogaus kūrinys. Visuomenė yra objektyvi tikrovė. Žmogus yra visuomenės kūrinys,“ – rašė P. L. Berger, T. Luckmann savo veikale Socialinis tikrovės konstravimas.
Ar galima būtų pasakyti, kad tavo kultūrinė veikla sutelpa į šią sociologų „formulę“? Jei taip, tai tuomet – kaip? Jei ne – kaip kitaip pasireiškia?
K. Š.: Žmogus yra indivudualus visuomenės kūrinys, o visuomenė – globalus žmonių kūrinys. Ligos, problemos negimsta atsietai vien tik iš paties žmogaus. Mes neišvengiamai esame tinklo dalis. Man patinka Timothy Morton teorija, kurioje jis kalba apie visą pasaulį kaip tinklą.
Viskas yra susiję. Net mažučiai mūsų odos gabaliukai pasilieka, tarkime ant šios kėdės, kažkas po manęs ant jos atsisės ir mūsų odos gabaliukai – DNR – susijungs. Mane labai sudomino ši jo tinklo teorija.
Esame taip stipriai tarpusavyje susiję, kad negalime atskirai egzistuoti. Kartais žmonės sako vieni kitiems: tau depresija – tai tavo problema, eik gydytis… Dažnai tai visuomenės spaudimo, greito gyvenimo tempo, kitų priežasčių pasekmė.
Žinoma, galbūt yra variantas gyventi kokioje nors šiltoje oloje, ten medituoti, mąstyti, rašyti – rinktis vienuolystės kelią. Įdomu ir prasminga. Bet dauguma mūsų gyvena kaip sociumo dalis ir priklausomai vienas nuo kito, sujungti matomais ir nematomais ryšiais.
„Visuomenė yra objektyvi tikrovė.“ Klausimas: kas yra tikrovė? Ir kas yra objektyvumas? Daug filosofų bandė atsakyti. [Šypsosi] Taip, visuomenėje yra daug suformuotų dalykų, atėjusių iš kartos į kartą. Bet visgi nedrįsčiau teigti tik taip, kaip šie sociologai, nedrįsčiau vienu sakiniu atsakyti į objektyvios tikrovės klausimą. Šio klausimo atveju, visuose teiginiuose dėčiau gale ne tašką, o klaustuką. Manyčiau, šie teiginiai reikalautų platesnės analizės ir aptarimo.
Grįžtame prie kūrybos: ar pritartum performansų močiutei Marinai Abramovič, sakiusiai: „Menas gali būti bet kas“?
K. Š.: Ne. [Šypsosi] Yra nemažai aspektų, kur su Marina nesutikčiau. Ji yra svarbi menininkė, bet menas tikrai negali būti bet kas. Taip, mes žinome futuristus, bet… ne. Futuristai, tarkime, neigė kultūros tradiciją, siekė nepaisyti meno romantizavimo, bet buvo labai aišku už ką jie kovojo. Ir tai nebuvo bet kas. Tai buvo nusistovėjusių normų nepaisymas, perversmo troškimas, rizika, pokštas, greitis.
Menas yra minties polėkis, dalykų apvertimas aukštyn kojomis, visada tai yra tam tikras teiginys. Ar Marina sakytų, kad šaldytuvas mano virtuvėje yra menas? Įdomu. Bet šaldytuvas perkeltas į kitus kontekstus ir veikiantis glabūt nebūtinai pagal pirminę paskirtį gali tampti puikiai tarnaujančia menine priemone. Tačiau tam reikia minties šuolio. Tai iškritimas iš sistemos, kito požiūrio kampo suradimas. Bet kas menas būti negali. Yra tam tikros taisyklės. Nors nemėgstu jų taip įvardinti.
Poetiškai ar filosofiškai žvelgiant, šitas medis yra gamtos menas. Bet menas, tai žmogaus vidinio pasaulio sukurtas darinys. Ką mes laikome geru menu? Yra sukurtos kategorijos, kurias daugeliu atvejų nustato menotyrininkai, kiti dėdės ir tetos. Menas reikalauja daug įdirbio, daug pastangų, daug išgyvenimų, talento taip pat ir lengvumo, pasipriešinimo, žaismės, kovos – nenuvertinkime šių dalykų.
Prancūzų aktorius, režisierius, rašytojas – avangardo figūra – Antonin Artaud rašė:
Teatras, kaip ir maras,
– Tai krizė, kurios atomazga
– Arba mirtis, arba išgijimas.
Maras – lygių neturinti liga,
Visuotinė neganda,
kuri baigiasi tik Mirtimi
arba kraštutiniu apsivalymu.
Teatras – taip pat liga,
Nes tai tobuliausia pusiausvyra,
Kurios neįmanoma pasiekti
Be sugriovimų.
Kaip interpretuotum šį jo posmą? Oponuotum / pritartum / pratęstum?
K. Š.: Pritarčiau: teatro neįmanoma pasiekti be sugriovimo. Savo kūryba neišvengiamai kažką griauni: tai, kas buvo prieš tai. Tu kuri ir kartu visą laiką kažką teigi ir neišvengiamai neigi.
Mūsų dėstytojas dažnai apie tai kalbėjo: jeigu tau viskas patinka teatre – tu ten neik! Jeigu nematai, ką ten pataisyti, o tai reiškia paneigti, ir padaryti savaip – net neverta eiti. Saviraiškos momentą galima atlikti įvairiose terapijose.
Bet jeigu jauti, kad turi kažką pasakyti žmonėms, naujo pasiūlyti, tuomet pirmyn. Jei nori būti išgirsta, nors ir atrodo, kad viskas jau sukurta. Tai neišvengiamai yra subjektyvu. Nes to ką išgyvenai, niekas kitas juk nėra išgyvenęs, būdamas būtent tavo kailyje, tai tik tavo gyvenimas. Gali tapatintis, bandyti suprasti, yra daug panašių patirčių. Bet specifiškai identiškų dalykų negali būti. Tavo potyriai ir kaip juos išreiški yra unikalu. Atsiras žmogus, kuriam veikiausiai atlieps. Dėl jo ir kuri. O jei jis ne vienas – iš viso fantastika. Nes mes gyvename visuomenėje ir negalime būti nuo jos izoliuoti. Visa tai mus formuoja.
Be aktorystės, esi eilių, kitų grožinių ir negrožinių kūrinių skaitovė. Ar pati renkiesi, ką skaitysi prieš auditoriją, ar atlieki tai, ko tavęs paprašo užsakovas?
Ar visuomet sutinki atlikti tai, ką siūlo?
K. Š.: Jei nepalaikau pozicijos – tai nesutinku. Sutinku, tik jei palaikau. Būna, kai pati pasirenku ir kai manęs paprašo. Tarkime, rugpjūčio mėnesį Lukiškių kalėjime įvyks mini dadaistinis koncertukas. Skaitysiu Prano Morkūno poeziją kartu su dviem muzikantais: Kazimieru Jušinsku ir Kristupu Giku. Visus labai kviečiu!
Praną Morkūną atradau pati. Jo poezija mane labai sužavėjo. Tai vienintelis Lietuvos poetas-dadaistas, gyvenęs 1900-1941 m. Jo kūryba labai šiuolaikiška. Joje daug erotikos, humoro, pasipriešinimo sistemai – daug gaivalo. Tai neįtikėtinas atradimas.
Neseniai turėjome Kitų knygų organizuotą renginį Nidoje – Vasaros knygyno atidarymą. Paprašė skaityti ukrainiečių rašytojo Serhij Žadan‘o poeziją. Netrukus išleis ir jo poezijos knygelę.
Taip pat skaičiau ir Vytauto Pliuros kūrybą. Labai įdomus poetas – Amerikoje gyvenęs, išeivių vaikas. Jo poezija jautriai liečia LGTB temas. Daug įniršio, trauminių patirčių, bet ir jautrumo, skausmo, sveiko pasipriešinimo visuomenės spaudimui, kai žinai, kad esi kitoks nei dauguma. Man pasiūlė šiuos du autorius skaityti, kuriuos perskaičiau su malonumu. Mokiausi, rinkausi eilėraščius. Labai svarbu kalbėti apie situaciją Ukrainoje, taip pat apie mažumas, kurios egzistuoja ir turi būti išgirstos.
Kažkada minėjai, kad tave traukia autoriai-anarchistai?
K. Š.: Anarchizmą skirtingi žmonės traktuoja įvairiai, nors iš esmės tai yra įsitikinimas, kad niekas neturi nei moralinės nei politinės teisės reikalauti iš kito žmogaus to, ko jis nenori ar negali daryti; atsisakymas valdyti, būti valdomam, taip pat tai yra tikėjimas žmogaus sąmoningumu, laisve spręsti už save. Nors ši sąvoka talpina savyje gerokai daugiau dalykų, kurie man gali būti ir visai ne artimi, visą didelę istoriją, revoliucijas, vizionierius ir t.t. Tai – atskira sritis, apie kurią šiek tiek žinau, tačiau kalbėti nesijaučiu turinti pakankamai kompetencijos, klauskit jau tikrų anarchistų. (Šypsosi) Nesusiaurinčiau savo mylimų poetų rato užklijuodama jiems anarchistų etiketę. Man patinka autoriai su galbūt kažkam ir nepatogia, skrudinančia ugnele. Nežinau, ar Charles’į Baudelaire‘ą galima vadinti anarchistu, nors jis ir buvo įsitraukęs į politines veiklas? Hmm, manau, kad ne. Bet jis turėjo kažkokį antisisteminį, novatorišką, dekadentišką, dendišką žiūros tašką. Arba Arthur‘as Rimbaud, arba turkų poetas Nazim Hikmet, kurį neseniai atradau. Visi šie paminėti poetai labai skirtingi ir labai saviti.
Pati esu tokia šiek tiek rebel – mėgstu įžvelgti kritinį kampą ir nepriimti visko už gryną pinigą, bandau pasižiūrėti ir iš kitų pusių. Todėl jie man patinka, nes dažnai tai ir daro, nebijo. Tarkime, kad ir prozininkas Eduardas Limonovas.
Jie nebijo išsakyti ir laikytis savo pozicijos, kuri dažnai gali būti nepatogi, nenugludinta, „ne grietinėlė“, o giliau, purviniau, gal nuslėpto, neišsakyto, bet iš mūsų juntamo. Tai yra drąsa. Kas kitas, jei ne menininkai, tai parodys?
Pratęsiam: tavo santykis su feminizmu?
K. Š.: Daug yra feminizmo krypčių ir bangų, bet mano santykis geras. Nebūsiu originali, jei pritarsiu ir pakartosiu tai, ką ir daugelis sako: nenoriu, kad moteris būtų laikoma antrąja lytimi. Iki dabar matome darbo užmokesčio neatitikimus ir kitas neteisybes. Reikia apie tai kalbėti. Daug amžių tai vyko. Dabar bandome tai taisyti.
Man atrodo, dabar atsirado naujas reiškinys, kai vyriškoji lytis skundžiasi, kad yra skriaudžiama: moterys pasidarė tokios stiprios, jog juos engia. Ką apie tai pasakytum?
K. Š.: Vyrams tai naujovė, nes yra pripratę kaip duotybės būti aukščiau. Jei jiems keista, kad moterys yra stiprios, man keista. Jos ne tik stiprios, bet protingos, nuostabios ir žavios būtybės. Jie nesupranta, kad niekas nieko nesiekia užgožti ir nustumti. Mes, moterys, norime būti žmonės su visais savo poreikiais: nebijoti ir kalbėti drąsiai.
Ir paprasčiausiai nenorime, kad mums ir toliau sakytų: tu sėdėk tik taip; būk graži, bet ne per daug graži; būk kukli, bet ne per daug… Nuo mažens girdėjome: būk savo vietoje! O kur ta mano vieta? Kažkokioje būdoje? Vyrams buvo rečiau siūloma būti savo vietoje.
Negalime užmerkti akių į šį reiškinį. Norime, kad ta vieta būtų ant kėdės, ant kurios sėdime, ant stogo, kuriuo laipome, prie drobės, ant kurios tapome ar bet kur, kur jaučiamės gerai, elgiamės taip, kaip mums atrodo tinkama ir negalvojame apie primestus stereotipus.
Grįžtame vėl prie tavo kūrybos: Ar turi svajonių vaidmenį, kurį norėtum ateityje atlikti, galbūt sceną, ant kurios norėtum užlipti?
K. Š.: Mano svajonės galbūt yra gana realistiškos. Gaila, kad po karantino neatsinaujino spektaklis Aš, Fojerbach Oskaro Koršunovo Teatre. Ta pjesė rašyta vyresniam vyrui, bet ją perdarėme jaunesnei moteriai. Šį spektaklį labai myliu ir apie jį vis dar galvoju, svajoju. Turiu vilties perkurti spektaklį, kai jau būsiu vyresnė, nes pjesė skirta vyresniam žmogui.
Kokie tavo ateities projektai?
K. Š.: Svarbiausias ateities projektas yra studijos. Pabaigti magistrantūrą.
Kiek dar liko studijų metų?
K. Š.: Pusė kelio jau nueita sėkmingai. Džiaugiuosi gera atmosfera – mylinčiais, palaikančiais dėstytojais, kursiokais. Dar liko metai.
Daug jūsų?
K. Š.: Mūsų daug. Sunku pasakyti kiek, nes bakalaurininkai susimaišę su magistrantais. Visi bendraujame, tose pačiose studijose kuriame. Šiuolaikinė skulptūra – nuostabi komanda, su kuria jaučiuosi kaip šeimoje. Niekada nebuvau tokia laiminga kaip dabar savo kūrybiniame kelyje. Jaučiuosi dėkinga tiems žmonėms, o ypač savo vadovui Deimantui Narkevičiui.
Ar yra kažkas, ko nepaklausiau, bet norėtum paminėti?
K. Š.: Šiuo metu išgyvenu gražų jauno, bet jau šiek tiek jaunatviškai brandesnio žmogaus etapą, kai kūrybinis vektorius kyla vis aukštyn! Su kiekvienais metais vis labiau pastebiu įvairias smulkmenas ir vertinu vidinę ramybę.
Norėčiau užduoti du paskutinius klausimus: vieną – rimtą ir kitą – linksmesnį.
Žiniasklaida prieš kelis mėnesius skelbė, kad daugiau nei 70 proc. lietuvių jaučia tiesioginę karo grėsmę Lietuvoje.
Nežinau kiek duomenys patikimi ir tikslūs, bet tarkime hipotetiškai, kad taip ir yra.
Ar teatras gali atlikti terapinę funkciją nerimo akivaizdoje?
K. Š.: Teatras gali atlikti terapinę funkciją. Yra ir dramos terapijos studijos, kurias pabaigus galima tapti terapeutu. Taip pat yra muzikos, šokio terapijos.
Taip, teatras gali būti terapiškas. Priklauso nuo to, kokią žinutę per jį siunti, kaip dirbi.
Galbūt teatras gali dar daugiau: kažką pakeisti?
K. Š.: Psichologijoje dažnai naudojamos konsteliacijų praktikos, kai vieni žmonės vaidina kitų mamas, tėčius, močiutes ir panašiai. Per tai vyksta atleidimas, traumų išgijimai, išlaisvėjimai.
Kai projektuoji kažkokį žmogų į kitą žmogų, kuris, tarkime, atlieka mamos funkciją ir gali išsakyti tai, ką norėjai visada pasakyti, bet nesiryžai. Taip turi galimybę gyti.
Rolių apsikeitimas atlieka daug funkcijų – gali padėti, gali ir sugniuždyti.
Teatras – tai įrankis, kurį gali naudoti išradingai įvairiems tikslams.
Dabar tikrai jau paskutinis klausimas [šypsausi] – linksmesnis: jeigu tau tektų suvaidinti gyvūną? Koks tai būtų gyvūnas? Naminis? Laukinis?
K. Š.: Šiuo gyvenimo periodu esu pasirinkusi toteminį gyvūną – meškėną. Nors vizualiai į jį gal ir nesu panaši. Anksčiau, net nuo mokyklos tarsi visad būdavau lapė, bet to stereotipinio lapės gudrumo, paslaptingumo gal tik dabar pradedu mokytis. (Šypsosi). O meškėnai yra neramūs, žaismingi, galvoti, judrūs, žingeidūs, meilūs, labai draugiški, komunikabilūs, gyvybingi, geri.
Esu, kaip tas meškėnas: kartais jaučiuosi minkšta, pažeidžiama, jautri. Tuomet reikia mane apkabinti, paglostyti. Kartais esu tas meškėnas, kuris vartaliojasi kūlversčiais. Jam smagu žaisti, nori eiti į sociumą, visus krutina, budina.
Turiu abi meškėno puses. (Šypsosi)
Kartais žiūriu net meškėnų video! Taip, man jie taip patinka! [Juokiasi]
Ačiū, Kristina, už pokalbį ir kūrybingos tau vasaros!
Sapiegų rūmų parke fotografavo ir klausimus uždavė Živilė Filmanavičiūtė,
2022 m. birželio 24 d.
Pabaigai teksto ištrauka iš Kristinos performanso Išvirkščias profilis:
,,Ar matote save sudužusiame veidrodyje? Ar matote save šukėse? Jūs esate sudužę, esate iš dalelių, esate dalelė. Jūs esate dalelė, kuri yra sukurta iš dalelių. Jūs nesate vienalyčiai, nesate vientisi, nesate užpildyti. Bet jūs esate besitęsiantys, esate amžini. Nepaisant to, esate pasimetę. Esate prarasti. Esate praradę. Esate prarasti. Jaučiate tai. Ir jūs galite įžvelgti visa tai šiose mažose dužusio veidrodžio šukėse. <…> Dabar aš išeisiu. Kai išeisiu, aš visą laiką būsiu su jumis. Aš būsiu jumyse. Ar matote šviesą? Ar matote objektą šviesoje? Sekite šviesą ir savo ranką, taip suprasite, kad sapnuojate. Nežiūrėkite į šviesą. Žiūrėkite į šešėlį. Šešėlis parodo šviesos šaltinio kryptį. Šešėlis parodo šviesą. Iš tikrųjų, šešėlis ir yra šviesa. Šešėlis yra kita šviesos pusė. Kita mano pusė. Aš esu kita tavo pusė. Išvirkščia.“
Naujausi komentarai