Augustas Komtas

Augustas Komtas (Auguste Comte, 1789-1857) gimė Prancūzijos pietuose, Monpeljė, mokėsi Paryžiuje neseniai įsteigtoje Politechnikos mokykloje. Filosofijos istorijoje jis buvo pirmas filosofas, studijavęs technikos mokslus. Juos baigęs, gyveno Paryžiuje, pragyveno iš matematikos pamokų. Pradedant 1818 m., šešerius metus jis artimai bendravo su didžiuoju utopiniu visuomenės reformatoriumi Saint- Simonu; vėliau santykius su juo nutraukė. Jau 1826 m. privačiame kurse jis pateikė savosios sistemos apmatus; klausytojų turėjo nedaug, bet tarp jų buvo žymių to meto mokslininkų, matematikų, gamtininkų. Proto ligos priepuolis neleido jam to kurso užbaigti. Praėjus dvejiems metams, jis vis dėlto galėjo grįžti į darbą: nuo 1832 m. Politechnikos mokykloje dirbo analizės ir mechanikos repetitoriumi, o nuo 1837 m. – egzaminuotoju. Kad ir stengėsi, jam nepavyko gauti rimtesnės akademinės pozicijos, o nuo 1848 m. prarado ir tą kuklią vietą. Įsitikinimas, kad mokslą reikia iš esmės reformuoti ir kad tai padaryti yra jo pašaukimas, sukiršino jį su mokslo valdininkijos atstovais. Vėliau gyveno jau tik draugų ir mokinių šelpiamas. Nuo 1845 m. jo mokslinius interesus pakeitė visuomeniniai, metafiziniai, religiniai. Jo reformatoriški užmojai aprėpė visą pasaulį – jis ėmė skelbti „žmonijos religiją“. Buvo keistas žmogus, išoriškai kuklus, bet įsitikinęs savo misijos reikalingumu. Tai buvo mokslininkas pozityvistas, bet drauge ir susikurto kulto vyriausias kunigas.

Filosofijos užduotis
Nors Comte‘as buvo filosofas, bet mokslų klasifikacijoje filosofijai nenumatė vietos. Jis manė, kad visus tyrinėtinus reiškinius jau yra pasidaliję kiti mokslai, o filosofijai nieko nebeliko. Buvo įsitikinęs, kad anapus reiškinių nėra kitos tikrovės ir kad metafizika neturi ko tyrinėti. Reiškinių tikslai ir priežastys neprieinami, juo labiau negalima sužinoti pirmosios priežasties ir galutinio tikslo. Metafizikų, ypač materialistų ir spiritualistų, ginčai jam atrodė beprasmiški. Pasak jo pernelyg supaprastinto supratimo, metafizika yra klaidingos pastangos įbūtinti abstrakcijas: pavyzdžiui, jis manė, kad visa Platono idėjų teorija atsirado vien tik iš tos klaidos.
Bet Comte‘o pozityvizmas išsižadėjo ne vien metafizikos. Jis išsižadėjo ir pažinimo teorijos. Jam atrodė nereikalingi klausimai, ar ir kaip yra galimas pažinimas, beprasmiškos abejonės dėl išorinių kūnų buvimo; jam atrodė, kad „sveikas protas jau seniai liovėsi kreipęs dėmesį į tokią filosofiją“. Maža to, jis išsižadėjo ir logikos: jos abstraktūs tyrinėjimai jam atrodė nevaisingi, atitraukti nuo aiškių faktų. Galų gale net ir bendrąją metodologiją jis laikė chimera. Ir dar: jis išsižadėjo ir psichologijos, teigdamas, kad ji yra negalima, nes neįmanoma vienu metu būti ir stebėtoju, ir stebimuoju. Tas psichologijos išsižadėjimas ir sudarė pozityvizmo ypatingumą, išskyrė jį iš kitų, kitais atžvilgiais artimų, minimalistinių krypčių, taip pat apribojančių mokslą faktų tyrinėjimu. Psichologijos išsižadėjimas pozityvizmui liko tik išoriniai faktai – tai ir yra pozityvizmo savitumas.
Vadinasi, tikrajam pozityvizmui atkrito ne tik filosofijos metafizinės užduotys, bet ir siauresnės – epistemologinės, loginės, metodologinės, psichologinės – užduotys, kuriomis naujesnė filosofija pakeisdavo metafizines užduotis. Filosofijai liko tik viena: mokslo teorija. Bet ir pasak jos, filosofijai nepriklauso mokslo pagrindų bei principų tyrinėjimas – tuo gali užsiimti patys mokslai. Tad filosofijai lieka vienintelė – enciklopedinė – užduotis: sudaryti sąvadą to, ką yra padarę specialūs mokslai. Šitaip apsiribodamas Comte‘as manė, kad jam pavyko išvengti metafizinei filosofijai būdingo „neprotingo polinkio rizikuoti“ ir pasiekti „išmintingą pozityvizmo santūrumą“.
Apie anapus faktų esančius dalykus pozityvizmas nenorėjo ne tik ką nors teigti, bet ir ką nors neigti. Taigi jis nebuvo užsiangažavęs ateizmu. Jis neneigė ir pasaulio tikslingumo. Jis net pripažino, kad pasaulio tikslingumo hipotezė yra labiau tikėtina nei aklo mechanizmo hipotezė. Materializmas taip pat negali būti išvada iš pozityvizmo prielaidų; Comte‘as materializmą laikė nemoksline pažiūra, nes materija, kaip reiškinių priežastis, nėra ir negali būti patirties objektas. „Materiją“ jis laikė tokia pat metafizine fikcija kaip ir „sielą“. Be to, turėdamas galvoje savo laikų mechanistinį materializmą, jis manė, kad materializmas daro klaidą, aukštesnius reiškinius traktuodamas kaip žemesnius, o psichinius ir visuomeninius – kaip mechaninius.
Iš jo prielaidų nedarytina ir skepticizmo išvada: Comte‘as skepticizmą laikė taip pat nepagrįstu ir net labiau pavojingu už absoliutizmą. Skirtumas tarp pozityvizmo ir skepticizmo (kaip jį suformuluos Comte‘as mokinys Littre) yra tas, kad „skepticizmas abejoja viskuo, o pozityvioji filosofija tik tuo, kas yra anapus patirties, ir pripažįsta viską, kas yra patiriama“. Pozityvizmas nenumato ir probabilizmo, skelbiančio, kad teiginiai gali būti tik tikėtini; pozityvizmo požiūriu, mokslo dėsniai yra visiškai neabejotinos tiesos.
Tokia pozityvizmo nuostata normaliam žmogui nėra svetima. Comte‘as sakydavo, kad tai yra tiesiog faktais visiškai pasitikinčio sveiko proto nuostata. Mokslas tik išplėtoja tai, ką žino sveikas protas: mokslas iš jo pasiskolina pradinius savo principus. Tačiau paskui mokslas juos apibendrina – toks ir yra svarbiausias jų skirtumas.
Comte‘o etika buvo altruistinė; jo etikos principai buvo Žmonija, Pažanga ir Tvarka; jis skelbė Žmonijos religiją.
Comte‘o šūkis: vivre pour autrui, gyventi kitiems.

[Tatarkiewicz W. Filosofijos istorija. III. Vilnius: Alma littera. 2003. P. 21-31]