Aurelijus Augustinas
Aurelijus Augustinas (Šv. Augustinas, 354-430 m.) gimė Tagastėje. Jo tėvas buvo pagonis, o motina – krikščionė. Dirbo retorikos mokytoju Kartaginoje, Romoje ir Milane. Motinos buvo auklėjamas krikščioniškai, jos įtakai nepasidavė. Iš pradžiu žavėjosi manicheizmu, skelbusiu kraštutinį gėrio ir blogio dualizmą. Vėliau persimetė į skepticizmą. Perskaitęs neoplatonikų veikalus, pasuko atgal prie dogmatinės filosofijos, o paklausęs vyskupo Ambraziejaus pamokslų, priėmė Bažnyčios tikėjimą. 387 m. apsikrikštijęs grįžo į Afriką ir čia kunigavo, o nuo 395 m. buvo Hipono vyskupas. Karštai gynė Bažnyčios idėjas ir kovojo prieš erezijas. Jo principas:„Tikiu, kad suprasčiau“.
Krikščioniškoje kultūroje skaistybė yra viena iš dorybių. Kyla klausimas: Kaip suderinti kūno skaistybę ir būtinybę pratęsti giminę? Ką apie tai manė Aurelijus Augustinas?
Anot jo, nuo pat pradžių Dievas sukūrė Adomą ir Ievą kaip dvi skirtingas lytis – tokius, kad jie ir nepatyrę nuodėmės būtų galėję tęsti žmonių giminę. Jie turėjo visus būtinus organus vaikams gimdyti. Jie ir būtų tai darę ramiai, be aistros, jei nebūtų nusidėję. Juk yra žmonių, kurie pasitelkę valios pastangas geba judinti nejudamas kūno dalis, nors kiti to daryti negeba. Kai kas meistriškai judina ausis, kai kas – kaktos odą. Dar kai kas ryja įvairiausius daiktus ir be vargo juos atrajoja. Kai kas tobulai pamėgdžioja gyvūnų ir paukščių balsus. Kai kas pasitelkęs valios pastangas tampa nejautrus bet kokiam kūno skausmui ir gali net nekvėpuoti. Žmogaus kūno galimybės beribės. Tad kodėl reikia manyti, kad žmonės nebūtų galėję ramiai judinti reikiamų vaikams gimdyti organų vien tik valios pastangomis, be aistringo susijaudinimo, išlaikydami kūno ir dvasios ramybę, taigi – likdami skaistūs? – retoriškai klausia Augustinas
Kas gi tas Augustinas Aurelijus? Žinom jo gyvenimo datas ir nemaža kitų j gyvenimo faktų, tačiau kaip su jo garsiaisiais „Išpažinimais” (Confessiones), kurie rodos labiausiai apsprendžia jo istorinį veidą? O kas jeigu paaiškės, kad „Išpažinimai“ parašyti visai ne Augustino ir – dar baisiau – ne Antikos laikais, o Anzelmo Kenterburiečio XI a. 8 – ame dešimtmetyje? Būtent tai teigia protestantų istorikas Hermannas Deteringas, argumentuodamas “Išpažinimų” istoriniais anachronizmais, kalbinėmis ypatybėmis, literatūriniais argumentais, taip pat „Išpažinimų“ teologijos ypatumais.