Deividas Hiumas

Deividas Hiumas (David Hume, 1711-1776 m.) buvo ir filosofas, ir valstybės vyras, bet netapo nei knyginiu mokslininku, nei pedagogu. Jo, kaip istoriko, politiko, ekonomisto išsilavinimas turėjo reikšmę bendrajai jo filosofijos orientacijai.

Hiumo biografijos schema: ketvirtajame gyvenimo dešimtmetyje sukūrė filosofijos veikalą, penktajame jį išpopuliarino, šeštajame dirbo istorijos srityje, septintajame buvo diplomatas ir skynė ankstesniais darbais pelnytus laurus, o aštuntajame ramiai leido emerito dienas. Jo būta reto žavesio žmogaus, kuriame dygus humoras derėjo su švelnumu, o blaivus žmonių ir pasaulio suvokimas – su geraširdiškumu.

Autentiški tik įspūdžiai
Hiumas išaugo iš Apšvietos filosofijos, bet jo tyrinėjimų išvados sudavė jai skaudų smūgį. Tyrimo objektu Hiumas laikė ne daiktus, o jų vaizdinius. Vaizdinius apibūdino vienu esminiu teiginiu: idėjos randasi iš įspūdžių. Įspūdžiai – originalai, o idėjos – tik proto sukurtos jų kopijos. Įspūdžiai – tai patikima tikrovės pažinimo priemonė. Idėjos daiktų pažinimui vertingos tiek, kiek jos teisingai kopijuoja įspūdžius. Idėjos gimsta tiksliai apibrėžta tvarka; netgi sapnuose ar keisčiausiose fantazijose idėjas sieja pastovus ryšys, kurį jis vadino asociaciniu. Idėjos jungiamos remiantis panašumo principu, atsižvelgiant į jų seką laike bei sąsają erdvėje, remiantis priežastinio ryšio principu.
Hiumo požiūriu, yra du tyrinėjimo objektai: idėjų santykiai ir faktai. Pirmųjų pvz.: visa matematika. Teiginys, kad įžambinės kvadratas yra lygus abiejų statinių kvadratų sumai, nustato tam tikrą idėjų santykį. Protas tai konstatuoja nepriklausomai nuo patirties. Šis teiginys visiškai nepriklauso nuo to, kas egzistuoja tikrovėje; jis, kaip ir visi kiti Eukleido įrodyti teiginiai, išliktų teisingas ir akivaizdus, net jei gamtoje niekada nebūtų buvę jokio trikampio.

Ar saulė patekės?
Teiginiams apie faktus toks teisingumas ir akivaizdumas nebūdingas. Jokio fakto antitezė nėra prieštaringa; teiginys, kad saulė rytoj nepatekės, yra toks pat neprieštaringas ir suprantamas kaip ir teiginys, kad saulė patekės. Tuščios pastangos būtų tokio tipo teiginius mėginti įrodinėti dedukciškai – čia galime pasikliauti tik patirtimi. Teiginys, kad rytoj patekės saulė, yra paremtas empiriniu samprotavimu; tačiau tasai teiginys nėra fakto konstatavimas, nes faktas dar neįvykęs. Hiumas iškėlė klausimą: ką dar, be konstatuojamų faktų, apima patirtis? Čia ir atsiskleidžia jo mąstymo originalumas bei gilumas: kiti empiristai manė, kad patirtyje glūdi visų problemų sprendimas, o jis pačioje patirtyje įžvelgė spręstiną problemą. Negyvenamojoje saloje radęs laikrodį žmogus daro išvadą, kad čia kažkada būta kitų žmonių. Ar teisėtas toks samprotavimas? Jis teisėtas tik tuomet, jei priežastinis ryšys yra būtino pobūdžio. Tačiau ar jis yra būtino pobūdžio? – štai kulminacinis Hiumo klausimas. Arba priežastinį ryšį pažįstame a priori, arba empiriškai. Pirmiausia jis nustatė, kad a priori šio ryšio pažinti negalime. Juk niekas net neįsivaizduoja, kad a priori, t.y. vien iš pačios, pvz.: parako sąvokos analizės galima būtų daryti išvadą, kad parakas sprogsta. Neįmanoma a priori suprasti, jog dėl to, kad yra viena, turi būti ir kita. Spręsti apie tikrovę galime tik remdamiesi patirtimi, o ne a priori. Kadangi būtinumą pažinti galima tik a priori, savaime aiškus atsakymas į principinį klausimą: priežastinis ryšys nėra būtino pobūdžio. Antra: priežastinio ryšio negalime pažinti ir empiriškai. Didžiausias Hiumo originalumas buvo tas, kad toks atsakymas jam neatrodė savaime aiškus – jis pasišovė jį patikrinti. Gryna patirtis informuoja apie faktų seką, bet nerodo, kad vienas faktas yra kito priežastis. Nuspaudus šautuvo gaiduką, pasigirsta šūvis; bet tai tik leidžia konstatuoti, kad šūvis pasigirdo po to, kai nuspaudėme gaiduką, o ne dėl to, kad jį nuspaudėme. Kaip atsitinka, kad po vieno fakto eina kitas, iš patirties nesužinome; tad jeigu pasikliaujame vien patirtimi, turime atsisakyti galimybės nustatyti priežastinius ryšius ir tenkintis nustatydami faktų sekos kartojimąsi. Tai buvo pati netikėčiausia ir originaliausia Hiumo tezė.

Nuopelnai
Hiumo nuopelnai: psichologijoje buvo suformuluoti asociacijos dėsniai ir jų požiūriu pažvelgta į mokslą, dorovę ir religiją; religijos teorijoje pateikta racionalizmo kritika bei įtvirtintas psichologinis ir istorinis tyrimo aspektas; dorovės filosofijoje pateikta intelektualistinių ir egoistinių teorijų kritika ir prieita prie emocinės ir visuomeninės orientacijos. Pasak jo, jausmas yra esminis dorovės filosofijos faktas. Pirminis jausmas ne egoizmas, o simpatijos jausmas. Simpatija – ne išprotautas moralės principas, o natūralus, biologinis solidaraus reagavimo reiškinys. Rūpestis savimi – antrinis reiškinys. Hiumas atsiribojo nuo egocentrinės orientacijos, pasirinko visuomeninę poziciją.

Biografiniai faktai
Hiumas kilęs iš vidutinių žemvaldžių šeimos. Vaikystė prabėgo šeimos dvare, mokykliniai metai – Edinburge. Jam ilgokai nesisekė rasti tinkamo užsiėmimo. 1734-1737 m. apsigyvenęs nuošaliame Prancūzijos kaime, parašė svarbiausią savo veikalą. Kūrinys buvo nepalankiai sutiktas, drąsios idėjos sugadino viešąją nuomonę, ir tai užkirto kelią į universitetinę karjerą. Nuo tada Hiumas vertėsi privačiomis tarnybomis arba gyveno kaime; čia atostogaudamas parengė populiaresnį savo veikalo variantą, parašė keletą etikos ir politikos studijų, kurios sulaukė didesnio dėmesio nei jo didysis filosofijos veikalas. 1752-1757 m. dirbo Edinburge bibliotininku ir paaikintas ten surastos medžiagos susidomėjo istorija; šių tyrinėjimų vaisius plati Anglijos istorija, kurios 6 tomai išėjo 1754-1762 m. tai buvo paskutinė jo publikacija. 1763-1766 m. Hiumas buvo pasiuntinybės Paryžiuje sekretorius. Tuo metu pasiekė gyvenimiškosios sėkmės viršūnę: buvo gerbiamas mokslininkų, mėgstamas dvare, graibstyte graibstomas salonuose. Grįžęs į Angliją užėmė valstybės sekretoriaus padėjėjo vietą Užsienio reikalų ministerijoje. Po poros metų pasitraukė iš politinio gyvenimo ir apsigyvenęs Edinburge kaip pasiturintis žmogus patogiai leido paskutinius gyvenimo metus.