Džonas Lokas

Džonas Lokas (Johnas Locke‘as, 1632-1704 m.) kilęs iš laisvamaniškos šeimos, brendo pažangių idėjų atmosferoje. Jį traukė aprašomoji gamtotyra ir medicina; gavo profesionalaus gydytojo išsilavinimą. Likimas jį suartino su Anglijos valdančiaisiais sluoksniais ir nukreipė valdininko ir politiko keliu. Susibičiuliavęs su iškiliu valstybės vyru lordu Shaftesbury‘u, nuo 1667 m. dalijosi nepastovia jo gyvenimo lemtimi: kol šis buvo valdžioje, užėmė aukštas pareigas, o po jo politinio žlugimo 1675 m. apleido šalį. Grįžo po 1688 m. revoliucijos nuvertus absoliutizmą. To meto politika įdiegė jo idėjas. Kantas Loką vadino „intelekto fiziologu“. Šis naujo tipo filosofas daugiausia idėjų pasisėmė ne iš knygų, o iš gyvenimiškosios veiklos. Jis nebuvo genijus, tačiau savo blaivia mąstysena iškilo kaip tinkamas žmogus tinkamu laiku ir nuveikė daugiau nei kai kurie genijai.
Loko poziciją galima nusakyti šiais žodžiais: be patirties nėra pažinimo. Pasak jo, mūsų protas pats savaime tėra neprirašyta lenta, kurią prirašo patirtis. Šūkiu pasirinko aristoteliškojo tomizmo maksimą: intelekte nėra nieko, ko prieš tai nebuvo pojūčiuose. Lokas sukūrė psichologinio pobūdžio aprašomąją genetinę teoriją. Jį domino psichologinė problema, kaip pažinimas kaupiasi mūsų sąmonėje; pagrindiniai faktai – kaip „jaučiu šilumą“ arba „matau spalvą“. Loko empirizmas – subjektyvus.
Senąją metafizinę programą Lokas pakeitė epistemologine programa; filosofijos uždavinys – pažinti ne būtį, o mūsų sąvokas apie būtį. Ji turinti aiškinti pažinimą, jo prigimtį, patikimumą ir ribas: iš esmės šis uždavinys esąs prieinamas mokslui, tačiau būdamas universalus jis sykiu esąs filosofinis. Tad filosofija dabar reiškia ne požiūrį į pasaulį, o veikiau požiūrį į žmogų. Loko siūlomas metodas buvo a) psichologinis; tyrinėjo pačias sąvokas ta forma, kokia jos yra žmogaus intelekte; b) genetinis: sąvokų prigimtį apibrėžė jų radimosi aspektu, laikydamasis prielaidos – tikroji sąvokų prigimtis išryškėjanti kaip tik pirminėse jų formose; užtat vaikų ir laukinių psichologijai skyrė daugiau dėmesio nei suaugusių ir civilizuotų žmonių; c) analitinis: laikėsi nuomonės, kad sąvokoms suprasti pakanka išsiaiškinti elementarius jų dėmenis. Loko samprotavimai buvo labai paprasti ir visiems suprantami, užtat darė didžiulę įtaką.
Lokas kritikavo įgimtų idėjų teoriją ir davė postūmį XVIII a. ginčui. Nepripažino nei įgimtų loginių, nei įgimtų dorovinių, nei įgimtos dievybės sąvokos ar įgimtų priežastingumo principų. Svarbiausiu argumentu laikė tai, kad nei vaikams, nei laukiniams, nei nesveikos psichikos žmonėms iš viso nėra žinomos įgimtos proto idėjos. Anot jo, patirtis įgyjama dvejopai: patiriant išorinius daiktus ir patiriant save patį. Pasak jo, pojūtis gimsta anksčiau nei refleksija, intelekto veikla prasideda tada, kai pojūčiai jam pateikia medžiagą. Refleksijos teorija – svarbus Loko filosofijos dėmuo. Atsiranda trečias pažinimo šaltinis – savistaba.
Lokas sakė: daiktams būdingos tik pirminės savybės (dydis, forma, skaičius, judėjimas), o veikdami įvairius mūsų kūno organus jie sukelia juose antrines savybes: spalvas akyse, garsus ausyse, skonį burnoje. Pvz.: suvalgytas nuodingas augalas burnoje sukelia tam tikrą skonį, o žarnyne – ligą; ligos niekas nelaiko augalo savybe, tai kodėl jo savybe reikėtų laikyti skonį? Augale jo nėra, jis atsiranda burnoje, lygiai kaip liga atsiranda žarnyne. Vaškas, veikiamas saulės, nublunka, tačiau niekas to blankumo nelaiko saulės savybe; lygiai taip nedera saulės savybe laikyti spalvos, kuri atsiranda dėl saulės poveikio akims.
Praktinei filosofijai jis kėlė tris reikalavimus: pirma, kad moksliniai tyrinėjimai sietųsi su gyvenimu; antra, kad jie turėtų psichologinį pamatą; trečia, kad kiekvienam būtų pripažinta laisvos saviugdos ir sprendimo teisė. Loko požiūris rengė dirvą vėlesniam utilitarizmui. Pedagogikoje jis reikalavo atsižvelgti į vaikų individualumą. Valstybės teorijoje išreiškė savus laisvės siekius – suformulavo konstitucinės valstybės principus: valdžios pasidalijimą ir daugumos teisę į valdžią.