Džordžas Berklis

Džordžas Berklis (George Berkeley, 1685-1753 m.) gimė ir didžiąją gyvenimo dalį praleido Airijoje. Studijavo Dubline. Vos baigęs studijas, dar visai jaunas, išleido svarbiausius savo filosofinius veikalus. 1729-1731 m. misionieriškais tikslais lankėsi Amerikoje. Jis plunksna ir darbais kovojo prieš ateizmą ir religinį liberalizmą. Įžvalgus ir drąsus jo protas nevengė pačių paradoksaliausių išvadų.

Berklis buvo visapusiškai išsimokslinęs. Neabejotiną įtaką jo filosofijai darė fiziologija, ypač fiziologinė optika. Jis buvo žymiausias istorijoje imaterializmo atstovas. Dideli jo nuopelnai specialiųjų tyrinėjimų, ypač psichologinės erdvinio regėjimo analizės, baruose. Taip pat Berklis įsiamžino itin įžvalgia ir aštria tradicinių filosofijos sąvokų – abstrakčių idėjų, substancijos, materijos, pirminių kokybių – kritika.

Prote, teigė Berklis, lygiai kaip ir už jo, nieko nėra abstraktaus. Niekas neturi, tarkime, abstrakčios tįsumo idėjos: neįmanoma įsivaizduoti tįsumo, kuris nebūtų kokios nors spalvos, lygiai kaip neįmanoma įsivaizduoti „spalvos apskritai“ – įsivaizduojama spalva turi būti arba raudona, arba geltona, ar kokia nors kitokia. Abstrakti idėja, pvz.: „trikampio“, kuris nėra nei smailiakampis, nei stačiakampis, nei lygiašonis, yra prieštaringa, tad ir negalima. Lygiai taip pat neįmanoma įsivaizduoti „judėjimo apskritai“, kuris nebūtų nei lėtas, nei greitas. Kiekviena mūsų idėja esanti visiškai apibrėžta ir konkreti. Pasak jo, nėra nei bendrų daiktų, nei bendrų idėjų, bendri tėra tik žodžiai. Berklis susiaurino „idėjos“ terminą iki stebinių. Skelbė, kad egzistuoja tik tai, ką patiriame. Protas – žmogaus savastis, bet jo objektas yra tik dvasios dalykai. Kūnų pažinimas kyla iš vienintelio šaltinio – iš juslių. Pažinti kūną yra tas pats, kas jį suvokti.

Berklio matematikos teorija buvo radikaliausias sensualizmas, kokio iki tol pažinimo teorijoje nebūta. Popieriuje nubraižytas geometrijos figūras Berklis laikė ne iliustracijomis, o matematinio pažinimo objektais; tik jos gali būti jusliškai stebimos. Protas matematikoje neturi ką veikti, jo objektas – tik dvasios dalykai, o trikampiai nėra dvasios, matematika – tik juslių sritis. Jis pripažino, kad tiesė susideda iš taškų, o jų skaičius kiekvienoje tiesėje yra apibrėžtas, kad begalinis dalumas neįmanomas, nėra mažesnių dydžių nei tie, kuriuos galima stebėti, taigi matematika negali nieko apie tokius dydžius pasakyti. Visą gyvenimą Berklis kovojo su be galo mažų dydžių koncepcija, kuri, pasak jo, esanti vaikiška klaida. Apskritai matematika nepaisanti patirties, todėl tikrovės pažinimui ji nieko neduodanti. Berklis nepalaikė pastangų taikyti matematiką gamtos moksluose.

Berklio manymu, pirminės savybės, kurias Lokas laikė objektyviomis, yra subjektyvios, egzistuojančios vien tik psichikoje. Savo „Naujojo regėjimo teorijoje“ priėjo prie išvados, kad iš tiesų mes nematome nei erdvės, nei formų; matome tik šviesą bei spalvas, o erdvinius parametrus ir kūnus suvokiame susijungus regėjimo ir lytėjimo juslėms; pirminių savybių – formos ar nuotolio – suvokimas yra mažiau paremtas patirtimi, nei antrinių savybių suvokimas; pirminės savybės nėra grynai patirtinės prigimties, jos yra intelektinio patirties apdorojimo rezultatas.

Kadangi substancijų nesuvokiame, vadinasi, substancijos neegzistuoja. Jos tėra proto fikcijos. Tai, ką vadiname kūnais, tėra juslinių kokybių kompleksai ir nieko daugiau; jei atimtume iš kūnų kokybes, neliktų nieko. Pasaulis susideda vien tik iš suvokinių: nieko kito, išskyrus suvokinius, pasaulyje nėra. Kalbant apie išorinio pasaulio daiktus, „egzistuoti“ reiškia būti suvoktam. Jeigu manome, kad materija – tai substancija, egzistuojanti nepriklausomai nuo suvokinių, vadinasi, materijos nėra. Jei kūnai – tai anaip suprastos materijos dėmenys, vadinasi, kūnų nėra. Tokia Berklio pozicija – imaterializmas., kartais dar vadinamas idealizmu, nes, pasak Berklio, egzistuoja tik idėjos. Jis stengėsi pabrėžti, kad jo teorija neneigia pasaulio tikroviškumo, ji tik neleidžianti pasaulio sudvejinti, kaip tai būdinga kasdieniam požiūriui, kuriam daiktai yra kažkas greta idėjų.

Atkirtį Berklio „subjektyviam idealizmui“ davė Kantas savo „grynojo proto kritikoje“.