Emmanueelis Levinas

Emmanueelis Levinas (1906-1995 m.) gimė Kaune pagal senąjį rusų kalendorių gruodžio 30 d. Namuose ir mokykloje kalbėjo rusiškai. Mokėjo hebrajų kalbą. E. Levino šeima buvo didelė ir respektabili. Tėvas Kaune turėjo knygyną. 1916 m. šeima išvyko į Charkovą, 1920 m. – grįžo. 1923 m. E. Levinas išvyko į Strasbūrą. Mokėsi Strasbūro ir Fribūro universitetuose. 1930 m. gavo Prancūzijos pilietybę. Vedė. Buvo pašauktas atlikti karinės tarnybos. Karo metu tarnavo kariuomenėje – dirbo vertėju iš rusų ir vokiečių kalbų. Pateko į nelaisvę. Kaip prancūzų karininkas, nebuvo išsiųstas į koncentracijos stovyklą, priverstinai dirbo miške. Po karo studijavo Talmudą, buvo Žydų pedagoginės mokyklos (Rytų tyrinėjimų) direktorius. E. Levino artimieji buvo sušaudyti Kaune, tiesiog gatvėje prie namų. Sorbonos universitete e. Levinas klausėsi L. Brunschvigo ir A. Kojeve paskaitų. Susitikinėjo su J.-P. Sartre‘u. Draugavo su M. Blanchot. Darbai: „De I‘evasion“ (1935), „Nuo egzistencijos prie egzistuojančiojo“ (1947), „Laikas ir kiti“. Pripažinimo sulaukė 1961 m. išleidęs „Totalybę ir begalybę“. 1961 m. tapo Poitier universiteto, 1973 m. – Sorbonos universiteto profesoriumi, 1976 m. – šio universiteto garbės profesoriumi. Kartu su G. Peiffer į prancūzų kalbą išvertė E. Husserlio „Kartezijietiškas meditacijas“. 1929 m. E. Levinas išspausdina E. Huserlio filosofijos apžvalgą „Sur les „Ideen“ de E. Husserl“, o 1930 m. – „La theorie de I‘intuition dans la phenomenologie de Husserl“, už pastarąjį darbą gavo Prancūzijos akademijos premiją.
E. Levino filosofinis mąstymas plėtojosi M. Heideggeriui pavymui. Tačiau E. Levinas – ne egzistencialistas. Priešingai – savo mąstymą jis priešpriešina egzistencinei J.-P. Sartre‘o laisvės sampratai. Išlaikydamas fenomenologinį teksto konstravimo būdą, E. Levinas peržengia E. Husserlio nubrėžtas ribas. E. Levino mąstymo atsparos taškas ne fenomenas ir ne būtis, ir ne laisvė. Tai – kitas. Kito (Autre) kitybė geriausiai atsiskleidžia per kitą asmenį (Autrui). E. Levinas – dialogo filosofas.
Ieškodamas priešpriešos Vakarų filosofijoje susiklosčiusiai Vienio sampratai, jis mini dialogo mąstytojus F. Rosenzweigą ir M. Buberį. Tačiau kitaip nei šie, E. Levinas nuo fenomenologijos pasuka prie etikos.

„Kartais man atrodo, kad visa filosofija – tik gilesnis Shakespeare‘o apmąstymas“, – sako jis kūrinyje „Laikas ir kitas“.

Filosofinis mąstymas, sako E. Levinas interviu, duotame Philippe‘ui Nemo‘ui, prasideda nuo traumų ir ieškojimo apgraibomis. Tai gali būti prievartos scena, staiga įsisąmoninta laiko monotonija. Skaitant knygas šie pirminiai sukrėtimai virsta klausimais. Jis pats ikifilosofinės skaitymo patirties sakosi sėmęsis iš Biblijos, rusų rašytojų romanų ir Shakespeare‘o pjesių. Egzistencinio mąstymo E. Levinas mokėsi iš garsiosios „gyvenimo prasmės“ paieškos tradicijos, daugiausiai – iš F. Dostojevskio.

F. Dostojevskio frazė „Visi esame kalti dėl visko, už visus ir prieš visus, ir aš daugiau negu kiti“ tapo E. Levino etikos vertybių atsparos tašku.

[Parengta pagal J. Baranovos knygą „Etika: filosofija kaip praktika. Vilnius: Tyto alba. 2002. P. 334]

You may also like...

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

AlphaOmega Captcha Classica  –  Enter Security Code