Imanuelis Kantas

Imanuelis KantasImanuelis Kantas (Immanuel Kant, 1724-1804 m.) – lietuvių kilmės Prūsijos filosofas, klasikinės vokiečių filosofijos pradininkas. Gimė Karaliaučiaus amatininko šeimoje. Žymūs Vokietijos universitetai siūlė jam filosofijos katedras, bet savo gyvenimą Kantas susiejo su Karaliaučiaus universitetu ir šiuo miestu. Kantas garsėjo punktualumu ir sėslumu – beveik niekada iš Karaliaučiaus taip ir neišvyko. Filosofas palaidotas pačiame Karaliaučiaus centre – prie katedros.
Kanto etika liudija posūkį etinių idėjų istorijoje. Kantas parodė moralės savarankiškumą – jos autonomiją. Kanto nuomone, moralės dėsniui suprasti pakanka žmogaus proto. Moralės nebūtina grįsti nei išoriniais autoritetais, nei praktiniais pavyzdžiais. Moralė yra kaip tik ta sritis, kur žmogus tampa laisvas ir savarankiškas, nes jo poelgiams impulsą suteikia vidinė jėga – valia. Kanto požiūriu, žmogus iš prigimties nėra geras ir jo valia ne visada yra gera. Tik siekimas vykdyti pareigą sutampa su gera valia. Gerą valią žmogus parodo tada, kai jis elgiasi taip, kaip reikalauja protas, neatsižvelgdamas nei į polinkius, nei į laimę. Taip Kantas pirmą sykį etikos istorijoje (skirtingai nuo Aristotelio ir Tomo Akviniečio) moralę atskiria nuo laimės. Laimė, anot Kanto, labai individuali. Ji vaizduotės, o ne proto vaisius. Net eudemonistai laimės sąlyga aiškinę labai nevienodai. Tuo tarpu moralės principai, anot Kanto, turėtų būti vienodi visiems. Su gera valia susietas protas ieško bendriausių taisyklių. Moralaus elgesio taisykles žmogus pirmiausia nusistato pats sau. Tokias elgesio taisykles Kantas vadina maksimomis. Individas maksimas formuluoja taip, kad jos įgautų bendrų dėsnių – imperatyvų – formą. Kantas išskiria hipotetinius ir kategorinius imperatyvus. Hipotetiniai imperatyvai – tai elgesio normos siekiant kokio nors konkretaus tikslo. Kategorinis imperatyvas – tai gryna moralės dėsnio forma, galiojanti bet kur ir bet kada.
Šis dėsnis reikalauja, kad individas elgtųsi taip, kad jo asmeninio elgesio taisyklė galėtų pasidaryti visuotiniu elgesio dėsniu. Žmogaus orumą, jo protą individui reikėtų gerbti ne tik savyje, bet ir kituose.
Antroji kategorinio imperatyvo formuluotė sako, kad reikėtų, jog kiekvienas elgtųsi taip, kad ne tik savyje, bet ir kituose jis visada matytų tikslą, o ne vien priemonę.
Trečia kategorinio imperatyvo formuluotė derina individo valios laisvę su daugumos valia. Ji skatina žmogų elgtis taip, kad į savo valią jis galėtų žiūrėti kaip į visuotinės teisės kūrėją. Asmens galimybė laikytis kategorinio imperatyvo liudija žmogaus autonomiją bei laisvę. Nors teorinis protas laisvės neįrodo ir laiko ją tik idėja, praktiniam protui ji yra kažkas tikra. Laisvę praktinis protas suvokia kaip postulatą, patiki, kad ji yra. tai liudija ir sąžinės fenomenas. Jei žmogus nesuvoktų savęs laisvo ir galinčio elgtis pagal kategorinį imperatyvą, jis viską galėtų paaiškinti empiriškai susiklosčiusiomis aplinkybėmis – tada jo neturėtų kankinti sąžinė. Bet sąžinė graužia, ir tai liudija, jog nepriklausomai nuo aplinkybių žmogus turėjo galimybę pasielgti ir kitaip – pagal moralės dėsnį.
Svarbiausi Kanto etikos traktatai – „Grynojo proto kritika“, „Praktinio proto kritika“, „Moralės metafizikos pagrindai“.

Dalintis:

You may also like...

1 Response

  1. 2013-11-16

    […] prie išvados, kad į šitą klausimą pakankamai gero atsakymo man taip ir nepavyko rasti. Dar Immanuelis Kantas sakė, kad jis gyvenime susidūrė su dviem klausimais, kurių negali perkąsti, mįslėmis, kurių […]

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

AlphaOmega Captcha Classica  –  Enter Security Code