Išmintis – yra tobuliausia pažinimo forma

Aristotelis (384-322 pr. Kr.) – antikos filosofas, Platono mokinys. Nuo septyniolikos metų iki mokytojo mirties studijavo jo įsteigtoje akademijoje. Po to įkūrė savo mokyklą – licėjų. Aristotelis parašė tris etikos veikalus: Nikomacho etiką (skirta anksti mirusiam sūnui Nikomachui), Eudemo etiką ir Didžiąją etiką. Aristotelis stengėsi susieti Platono atskirus juntamus daiktų ir idėjų pasaulius. Idėjos, jo manymu, glūdi daiktuose. Žmogus yra vienintelė būtybė, turinti protą. Žmogaus tikslas yra kuo protingiau veikti, siekiant aukščiausio gėrio – palaimos (laimės). Tam neužtenka laikytis teorijos. Ligonis negali pagyti vien klausydamas, bet nesilaikydamas gydytojo patarimų, taip ir doru negalima tapti vien filosofuojant. Aristotelis dorybes skirsto į dianoetines (proto) ir etines (būdo). Būdo dorybės yra įgyjamos, jos virsta įpročiu veikiant. Dorybė yra sugebėjimas visuose išgyvenimuose aptikti vidurį. Aristotelio etikoje, skirtingai nei Sokrato ar Platono, veikla susieja idėjas ir praktinius įgūdžius.

Aristotelio etika vadinama eudemonistine, nes aukščiausias žmogui siektinas gėris yra palaima (laimė).