Nuovokumas ir išradingumas

Gadameris, interpretuodamas šeštąją „Nikomacho etikos“ knygą, išskiria ir dar dvi kitas phronesis (praktinė išmintis; supratingumas) kontekste susiklosčiusias galimas žmogaus savybes: nuovokumą ir išradingumą. Kuo jos skiriasi nuo supratingumo?Aristotelis pats jų aiškiai neatskiria. Gadameris nuovokumą ir išradingumą interpretuoja kaip supratingumo modifikacijas. Viena sukuria baisų žmogų, kita – gerą.Išradingas žmogus, pasinaudodamas prigimtiniais praktinei veiklai būtinais talentais su gąsdinančiu lengvumu geba pasinaudoti kiekvienos situacijos šansais. Iš visko jis išpeša naudą, suranda išeitį iš kiekvienos padėties.

„Nėra nieko baisesnio, piktybiškesnio, netgi pavojingesnio, kaip genialių savybių panaudojimas blogiems tikslams“

(Gadamer, 1907, 307),

sako Gadameris, interpretuodamas Aristotelį. Nuovokumas, priešingai nei išradingumas – tai gebėjimas teisingai įsivaizduoti situaciją, kurioje yra kitas žmogus. Taip tampa galima draugystė – gebėjimas galvoti kartu. Nuovokus žmogus gali kitam patarti. Jis geras: gali atsižvelgti į situaciją, kurioje yra kitas, yra linkęs nusileisti ir atleisti. Gadameris su šia savybe susieja sąžinės fenomeno klausimą.

[Žmogus ir žodis. 2003. IV. Aristotelio „pėdsakai“ šiuolaikinėje moralės filosofijoje. Jūratė Baranova]