Džiaugsmas ir kančia

Beribis džiaugsmas ir labai stipri kančia visada pasireiškia tik tame pačiame asmenyje, nes jie yra abipusiškai sąlygoti ir abu kartu nulemti didelio dvasios gyvastingumo. Tokį džiaugsmą ir tokią kančią sukelia ne dabartis, o ateities numatymas. Tačiau kadangi kančia neatskiriama nuo gyvenimo, o savo intensyvumu nulemta subjekto prigimties – todėl staigūs pokyčiai, visada būdami išriški, iš tikrųjų negali pakeisti šio intensyvumo, – tai perdėtame džiaugsme arba pernelyg didelėje kančioje esama paklydimo ir iliuzijos, vadinasi, šių abiejų sielos ekscentriškumų galima išvengti apmąstymu. Bet koks besaikis džiūgavimas visada remiasi iliuzija, kad mes radome gyvenime kažką, ko jau nesama, būtent galutinį kankinančių, nuolat atsinaujinančių troškimų ar rūpesčių patenkinimą. Kiekviena panašaus pobūdžio iliuzija vėliau neišvengiamai nusiviliama, ir kai ji išnyksta, už ją reikia mokėti skausmais – tokiais pat stipriais, kaip ir ją sukėlęs džiaugsmas. Šiuo požiūriu ji visai panaši į aukštumą, nuo kurios galima nusileisti tik pargriuvus ir kurios kaip tik todėl reikia vengti. Ir kiekvienas staigus, pernelyg didelis skausmas yra tik kritimas nuo tokios aukštumos, tokios iliuzijos išnykimas; vadinasi, ši iliuzija jį ir sukėlė. Todėl būtų galima išvengti šių dviejų kraštutinumų, jei tik įstengtume aiškiu žvilgsniu aprėpti dalykų visumą bei ryšį ir atkakliau saugotis jiems patiems priskirti tokią spalvą, kokia, kaip mums norėtųsi, jie būtų nuspalvinti. Stoikų etika pirmiausia siekė išvaduoti sielą nuo visų tokių iliuzijų bei jų padarinių ir vietoj to jai duoti nedrumsčiamą ramybę. Šitokia nuotaika persiėmęs Horacijus žymioje odėje:

Atmink išsaugoti ramybę širdyje

nelemtą metą, o sėkmėje taip pat

mokėti…

džiaugsmą didį suvaldyti.

„Carmina“

Tačiau dažniausiai mes neįsisąmoniname šios į karčius vaistus panašios tiesos, – tiesos, kad kančia yra gyvenimo esmė ir todėl neįsiveržia į mus iš šalies, bet kiekvienas jos neišsenkantį šaltinį nešiojasi savojoje vidujybėje. Savajai, mūsų niekada neapleidžiančiai kančiai mes nuolat ieškome kokios nors konkrečios išorinės priežasties, tarsi kokios dingsties, kaip laisvas žmogus susikuria stabus, kad turėtų poną. Juk be perstogės mes pereiname nuo vieno troškimo prie kito, ir nors kiekvienas pasiektas išsipildymas, kad ir ką jis žadėtų, mūsų nepatenkina, o priešingai, dažniausiai pasirodo kaip trikdanti klaida, vis dėlto mes nesuprantame, kad samstome Danaidžių rėčiu ir skubame prie vis naujų troškimų.

Štai, kol neturim, ko norim, atrodo, jog geidžiamas daiktas

už kitus pranašesnis; jį gavę, trokštame naujo

ir tas vienodas gyvenimo geismas mus vargina nuolat.

Lucretius „De rerum natura”

Taip tęsiasi be galo arba (o tai būna rečiau ir jau suponuoja tam tikrą charakterio jėgą) iki to laiko, kol mumyse neatsiranda toks troškimas, kuris negali būti patenkintas ir kurio visgi neįmanoma nusikratyti. Tada mes tarsi gauname, tai, ko siekėme, būtent ką nors tokio, kuo mes kiekvieną akimirką, užuot kaltinę save, galime skųstis kaip savųjų kančių šaltiniu ir kas mums leidžia keikti savąjį likimą, tačiau kartu mus sutaiko su savuoju gyvenimu, nes vėl išnyksta supratimas, jog kančia neatskiriama nuo paties gyvenimo ir kad tikras troškimų patenkinimas neįmanomas. Tokio nusiteikimo padarinys šiek tiek melancholiška nuotaika, kai žmogus savyje nuolat nešiojasi vieną didelę kančią ir todėl niekina visas mažesnes kančias arba džiaugsmus; vadinasi, tai jau yra garbingesnis reiškinys nei nuolatinis vis naujų vaiduoklių vaikymasis, pasitaikantis daug dažniau.

[Schopenhauer A. Pasaulis kaip valia ir vaizdinys. Vilnius: Margi raštai. 2012. P.431-433]