Pasaulis kaip valia ir vaizdinys

Arthur Schopenhauer „Pasaulis kaip valia ir vaizdinys“ (2012)
Leidykla: Margi raštai
Vertėjas: A. Šliogeris

Vokiečių mąstytojas Arthuras Schopenhaueris (1788 – 1860) unikali figūra visoje Vakarų filosofijoje. Tai, kas yra maksimaliai asmeniška ir – kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio – turėtų būti grynai subjektyvu, patiria savotišką transformaciją ir virsta pirminio impulso priešingybe – maksimaliai visuotiniu ir maksimaliai objektyviu dalyku. Tokia jau kiekvienos gyvastingos idėjos prigimtis: ji yra ir individuali, ir visuotinė, ir juo individualesnė, juo visuotinesnė.

Schopenhauerio filosofija visiškai savita, nes yra asmeninio patyrimo apmąstymas ir apibendrinimas. Tačiau ji unikali ir kitu – filosofinių idėjų istorijos – požiūriu. Vakarų filosofijos istorijoje Schopenhaueris yra pirmasis mąstytojas, nuvainikavęs du tradicinius šios filosofijos stabus – Protą ir Dievą, ir kartu suabejojęs dviejų pamatinių žmogaus dvasios galių – tikėjimo ir pažinimo – nelygstama verte.

Apie Dievą (turime galvoje pirmiausia krikščioniškąjį Dievo vaizdinį) Schopenhaueris apskritai nekalba. Tarsi savaime suprantamą dalyką jis ramiai fiksuoja paprastą mintį – yra tik vienas absoliutas ir viena, vadinasi, taip pat absoliuti realybė. Pasaulis, savaime vientisas, bet mąstančiam žmogui atveriantis dvi puses – regimąją ir neregimąją. Regimąją pasaulio pusę Schopenhaueris vadina vaizdiniu, o neregimąją – valia. Todėl ir jo veikalas pavadintas „Pasaulis kaip valia ir vaizdinys“.

Dievo pašalinimas, kurį truputį vėliau Schopenchauerio mokinys F. Nietzsche traktuos kaip kosminę dramą arba bent jau kaip baisingą istorinę ir psichologinę katastrofą, pačiam Schopenhaueriui didelių emocijų nekelia, nors tokio pašalinimo padariniai lemtingi. Juk jei esama Dievo kaip antpasauliškos, tačiau pasaulio vyksme dalyvaujančios būtybės, pats pasaulis, istorija ir žmogaus gyvenimas turi galutinę ir aukščiausią prasmę bei tikslą. Pašalinus Dievą išnyksta pamatinis Vakarų žmogaus tikėjimas – tikėjimas pasaulio ir istorijos protingumu. Dievas ir Protas yra du vienas nuo kito neatskiriami dalykai: pasaulis protingas tiek, kiek jis dieviškas, o dieviškas tiek, kiek protingas.

Schopenhaueris šaltakraujiškai atmeta ir pasaulio sakralumą, ir jo protingumą. Štai kodėl pirminis pasaulio pradas, toji neregima gelmė, iš kurios atsiranda visa, kas yra, ir į kurią vėl viskas sugrįžta, jo įsitikinimu, yra valia.

Kas yra valia? Į šį klausimą nesama jokio pozityvaus, aiškaus ar galutinio atsakymo, nes juk visus atsakymus duoda protas, o valia yra paprasčiausiai neprotinga, vadinasi, neaprašoma tikslo, tvarkos, reguliarumo, prasmės kategorijomis. Schopenhaueris ją tapatina su Imanuelio Kanto „daiktu savaime”. Apie valią galima spręsti tik iš jos pėdsakų „vaizdinio“ stichijoje, t.y. regimajame pasaulyje. Valios esmė šiek tiek pasirodo pasaulio paviršiuje per idėjas ir pavienius individus, kurių atsiradimą iš vientisos ir neišskaidytos valios lemia individuacijos principas. Valios apraiškos vaizdinio pasaulyje pasižymi keletu esminių bruožų, iš kurių svarbiausias – nuolatinė, nenutrūkstanti ir nesustojanti kaita, individų atsiradimas ir nyksmas, iš kurio ir galima spręsti, kad valia savaime yra amžinas aklas veržlumas. Valia – siekimas, troškulys, geismas, nenumaldomas veržimasis į begalybę. Valia geidžia tik savęs, ji veržiasi tik tam, kad veržtųsi, jos veržlumas yra valios gyvenimo alfa ir omega. Valia yra valia gyventi, nors ir nežinia kam. Valia yra susidvejinusi ir prieštaringa; tarsi sužeista hiena. Valia drasko ir naikina pačią save.

Pavienis žmogus pasmerktas tarnauti valiai, nuolat blaškytis tarp kančios (nepatenkinto troškimo) ir nuobodulio, kurį sukelia visuomet laikinas troškimo patenkinimas. Užtat Schopenhaueris nuolat pabrėžia, kad žmogui geriausia iš viso negimti, nes gyvenimas yra kančia, kurią nutraukia tik mirtis.

Absoliuti dauguma žmonių yra valios vergai; jie tarnauja tik savo valiai, vadovaudamiesi naudos principu. Protas – tik valios instrumentas, kurio padedami žmonės patenkina reikmes.

Schopenhaueris negailestingai sugriauna tradicinį krikščioniškąjį racionalistinį žmogaus įvaizdį. Visi vadinamieji idealūs žmogaus siekiai yra savotiška saviapgaulė, iliuzijos, pridengiančios nuolat alkanos valios reikmes.

Ar žmogus apskritai kada nors ir kur nors gali sustoti, pasiekti stabilią ramybės būseną?

Kad ir kaip keista, į šį klausimą Schopenhaueris atsako teigiamai.

O atsakymo ieškokite skaitydami leidyklos „Margų raštai“ 2012 m. išleistoje knygoje „Pasaulis kaip valia ir vaizdinys“.

[Parengė: Živilė Filmanavičiūtė pagal Arthur’o Schopenhauer’io veikalą „Pasaulis kaip valia ir vaizdinys“ ir Arvydo Šliogerio straipsnį „Arthuro Schopenhauerio filosofija“ ir ]

Susiję rašiniai ir knygos ištraukos: Charakteris, Šleikštulys ir askezė (I dalis), Apie askezę ir filosofiją (II dalis), Ašaros, Gydymas Šopenhaueriu kitaip, Apie kančią, Demonus, dievus ir šventuosius žmogus susikuria pagal savo paveikslą, Džiaugsmas ir kančia, Tikrojo žinojimo priešingybė yra jausmas, Pasaulis yra mano vaizdinys, Pasaulis, Norėjimas, Genijus, Jeigu…, Laikas, Savižina, Idėja