Šleikštulys ir askezė (I dalis)

Jeigu žmogaus gyvenimą palygintume su apskritimo pavidalo keliu, nubetu žėrinčiomis anglimis, kuriame tik vietomis esama vėsių atkarpų, keliu, kurį mes neišvengiamai turime apibėgti, tada bus aišku, kad žmogų, apimtą iliuzinės svajonės, paguodžia vėsi vieta, kur jis yra kaip tik dabar ar ją regi netoliese; ir jis vėl bėga šituo keliu. O tas, kuris, permanydamas principium individuationis, pažįsta daiktų savaime esmę, o kartu ir visumą, jau nebetiki tokia paguoda: jis jaučiasi esąs iškart visose kelio vietose ir palieka jį. Jo valia pasikeičia; ji nebeteigia savosios, reiškinyje atsispindinčios esmės, bet neigia ją. Fenomenas, per kurį tai pasireiškia, yra perėjimas nuo dorybės prie askezės. Žmogui jau nebepakanka mylėti savo artimą kaip patį save ir daryti jam tiek pat, kiek sau. Jame atsiranda pasišlykštėjimas tąja esme, kurios išraiška yra jo paties pasireiškimas; jam kelia šleikštulį valia gyventi, pasaulio, kurį jis pripažino esant apgailėtiną, branduolys ir esmė. Todėl jis neigia kaip tik tą jame pasireiškiančią ir pačiu jo kūnu išreikštą esmę, savo veiksmais parodo savo pasireiškimo melagingumą ir meta jam atvirą iššūkį. Iš esmės būdamas ne kas kita, kaip valios reiškinys, jis nustoja ko nors norėti, vengia savo valia prie ko nors prisirišti, siekia išsiugdyti didžiausią abejingumą visiems daiktams.

Jo kūnas, sveikas ir stiprus, genitalijomis išreiškia lytinį potraukį, bet toks žmogus neigia valią ir nepaklūsta kūnui: jis jokiomis aplinkybėmis nenori patenkinti lytinio potraukio. Savanoriška, visiška skaistybė yra pirmasis žingsnis į askezę arba valios gyventi neigimą. Šitaip asketizmas paneigia individualaus gyvenimo ribas peržengiantį valios teigimą ir tuo parodo, kad kartu su šio kūno gyvenimu sunaikinama ir valia, kurios pasireiškimas ir yra tas gyvenimas. Gamta, visada teisinga ir naivi, sako, kad jeigu tokia maksima taptų visuotinė, žmonių giminė išmirtų. O po to, kas antroje knygoje pasakyta apie visų valios reiškinių ryšį, aš manau, galima tarti, kad kartu su aukščiausiu valios pasireiškimu turėtų išnykti ir silpnesnis jos atspindys, gyvūnų pasaulis: taip grynoje šviesoje išnyksta pusšešėliai. Visiškai pašalinus pažinimą ir likęs pasaulis savaime nunyktų, nes objekto nesama be subjekto. Su tuo aš norėčiau susieti net vieną vietą iš Vedų, kur sakoma: „Kaip alkani vaikai šiame pasaulyje glaudžiasi prie motinos, taip visos būtybės laukia šventosios aukos“. Auka reiškia rezignaciją apskritai, ir likusi gamta savo išganymo turi laukti iš žmogaus, kuris kartu yra ir šventikas, ir auka. Verta paminėti ir tą nepaprastai įstabią aplinkybę, kad tą pačią mintį išreiškė nuostabus ir nepaprastai gilus autorius Angelas Salezietis, – dvieilyje, pavadinime „Žmogus viską atiduoda Dievui“, jis skamba šitaip:

Žmogau! Visa tave myli; aplink Tave spūstis:

Visa veržiasi prie Tavęs, kad pasiektų Dievą.

[Schopenhauer A. Pasaulis kaip valia ir vaizdinys. Vilnius: Margi raštai. 2012. P.513-515]