Meilė, tikėjimas ir viltis

Augustinas Aurelijus (Augustinus, 354-430) – viduramžių filosofas, vyskupas, vienas iš katalikų „bažnyčios tėvų“, paskelbtas šventuoju. Pagrindiniai veikalai: Išpažintis (397-400), Apie šventąją trejybę (400-420), Apie Dievo valstybę (413-426).

Jaunystėje skaitė Ciceroną, domėjosi filosofija. Įstojo į manichėjų sektą, pritarė jų filosofiniam dualizmui. Sulaukęs 34 metų apsikrikštijo. Polemizavo su antikine filosofija (pagonimis), svarstė krikščioniškosios etikos klausimus. Augustinui didelę įtaką padarė neoplatonizmas. Plotino paveiktas Augustinas teigė, kad Dievas yra vienu metu ir visų daiktų kūrėjęs, ir tiesos bei laimės šaltinis. Kūnai esą substancijos, kintančios laike ir erdvėje, sielos esančios bekūnės, bet kintančios laike, o Dievas – bekūnis ir nekintantis. Dievas sukūrė viską, kas egzistuoja, ir visa, ką jis sukūrė, yra gėris. Blogis, anot Augustino, kyla iš daiktų polinkio tolti nuo būties.

Aurelijus Augustinas kritikavo antikinės etikos intelektualizmą. Už protą svarbesnis pradas sieloje, jo manymu, yra valia. Protas bei juslės tėra valios įrankiai. Vidinis valios šaltinis yra meilė. Svorio dėka kūnai juda siekdami užimti savo natūralią vietą pasaulyje. Sielos „svoris“ – meilė. Jos dėka sielos ieško savo vietos pasaulyje. Sekdamos apaštalo Pauliaus himnu meilei, Augustinas meilę skelbia aukščiausia dorybe. Meilė, tikėjimas ir viltis – trys pagrindinės krikščioniškosios etikos dorybės.