Baudrillard‘o klonuojamos socialinės tikrovės versija

Jean Baudrillard‘as gimė 1929 m. Reimse. Jo seneliai buvo valstiečiai, tačiau jo paties šeima persikėlė į miestą ir tapo valstybės tarnautojais. Aplinka nebuvo intelektuali, ir Baudrillard‘ui teko atkakliai mokytis licėjuje, kad kompensuotų išsilavinimo stoką ir taptų pirmuoju savo giminėje rimtai dirbančiu intelektualinį darbą.

Aštunto dešimtmečio viduryje Baudrillard‘as, pradedant Simboliniais mainais ir mirtimi, prieina radikalią išvadą: anot jo, vėlyvojo modernizmo visuomenes visiškai valdo kodas. Kodas siejasi su kompiuterizavimu ir digitalizavimu ir turi pamatinę reikšmę fizikai, biologijai ir kitiems gamtos mokslams, kuriems leidžia tobulai atgaminti kokį nors objektą ar situaciją; dėl šios priežasties kodas leidžia aplenkti realybę ir atveria tai, ką Baudrillard‘as sėkmingai pavadino hiperrealybe.

Baudrillard‘as suproblemina poreikių, arba naudos, idėją. Poreikius, anot jo, gali palaikyti tik ideologiškai pagrįsta antropologija. Dažnai tai įgauna psichologinę (poreikis, kaip žmogaus prigimties funkcija) ar kultūrinę formą (poreikis, kaip socialinė funkcija).

Anot Baudrillard‘o, žmonės nesiekia laimės. Jie nenori lygybės. Ženklų sistemos dėka vartojimas ne homogenizuoja, o diferencijuoja. Socialinio gyvenimo pamatas stilius ir vertė, o ne ekonominiai poreikiai.

Svarbi Baudrillard‘o analizės apie vartojimą išvada yra ta, kad jis nepaneigia skirtumą tarp teisybės ir melo, tarp dirbtinių ir realių poreikių.

Jis iškelia idėją, kurios esmė ta, kad vartojimo diskurse glūdi antidiskursas: egzaltuotą pertekliaus diskursą visur dubliuoja vartotojų visuomenės kritika – netgi reklama dažnai sąmoningai parodijuoja reklamą.

Visi anti, sako Baudrillard‘as, gali būti atgaivinti. Vartotojų visuomenė kartu yra ir vartojimą smerkianti visuomenė.

Baudrillard‘as vartoja kodo terminą. Tačiau nepasakytum, kad jis labai ir stengtųsi apibūdinti kodo sąvokos esmę ir subtilybes. Jo sąvokų prasmė dažniausiai ryškėja iš konteksto, be to, jis remiasi prielaida, kad semiotikų ir kitų sričių rezultatai yra savaime suprantami.

Kodas – tai kompiuterių technologijos binarinis kodas. Kodas – tai DNR kodas biologijoje arba skaitmeninis televizijos ir garso įrašo kodas, taip pat informacijos technologijos kodas.

Kodo epocha išstumia ženklo epochą. Šios idėjos nėra dėstomos tiesiogiai, bet jos aiškiai numanomos iš konteksto.

Baudrillard‘ą labiausiai domina ryšys tarp kodo ir reprodukcijos – tokios reprodukcijos, kuri pati yra originalas. Kodą lemia tai, kad pagamintas objektas – pavyzdžiui, audinys biologijoje – nėra kopija, įprasta šio žodžio prasme, kaip kopija yra originalo, natūralaus objekto, kopija. Veikiau skirtumas tarp kopijos ir originalo nebėra svarbus.

Kodėl jis nebesvarbus? – esminis klausimas.

Baudrillard‘as linkęs manyti, kad jis visai nebesvarbus, tai atitinka jo įsitikinimą, kad vienintelis būdas apsaugoti socialinę sistemą nuo vidinio sprogimo – tai laikytis griežtos teorinės pozicijos.

Galima ginčytis, jog kodas dar nevyrauja ir nevyraus taip homogeniškai, kaip teigia Baudrillard‘as. Bet kodas svarbus ir to neigti negalime. Virtuali tikrovė, globalios komunikacijos, holograma ir menas – tik kelios sritys, be jau minėtų, kur viešpatauja kodas.

Epochoje, kurioje prigimtinis objektas tampa nebepatikimas, kodas lemia tai, kad visuomenės gyvenime beprecedentinę reikšmę įgauna simuliavimas. Simuliavimas ir modeliai – grynosios reprodukcijos pavyzdžiai.

Kadangi kodas leidžia aplenkti realybę, atsiranda keista galimybė, kurią Baudrillard‘as vadina apvertimu.

Apvertimas lemia tai, kad išnyksta bet koks baigtinumas. Nieko nebėra už sistemos, kuri tampa tautologiška. Ryškiausiai tai rodo simuliavimas ir simuliakrai.

Baudrillard‘as išskiria 3 simuliavimo rūšis:

• klastotę, vyravusią Renesanso epochoje;
• gaminį, vyravusį pramonės epochoje;
• dabartinį simuliavimą, valdomą kodo.

Suklastotame objekte išryškinamas skirtumas nuo realaus arba natūralaus, objekto; pramoninėje gamyboje akivaizdžiai matomas skirtumas tarp objekto ir darbo proceso; simuliavimo epochoje lemtingai svarbus objektų reprodukavimas.

Reprodukcijos principas slypi kode. Dabar daiktų kilmė yra ne originalūs daiktai ar būtybės, o formulės, koduoti ženklai ir skaitmenys. Skirtumas tarp tikrovės ir jos reprezentavimo nunyksta ir prasideda simuliakrų epocha. Net mirtis nebėra realus įvykis.

Kalbėdamas apie visuomenę, Baudrillard‘as pažymi, kad kodo principas pradeda smelktis į visą socialinį audinį. Pradeda nykti priešybės ir viskas tampa neapibrėžta: grožis ir bjaurumas madoje, kairė ir dešinė politikoje, tiesa ir melas žiniasklaidoje, nauda ir nenaudingumas objektų lygiu, prigimtis ir kultūra – reprodukcijos ir simuliavimo epochoje visa tampa sukeičiama.

Anot Baudrillard‘o, tokia sistema yra uždara ir jai iškyla vidinio sprogimo grėsmė. Hiperrealybė panaikina skirtumą tarp realybės ir vaizduotės. Baudrillard‘as iškelia gundymą ir fatalias strategijas. Įrodinėja, kad būtina teikti pirmenybę ne subjektui, o objektui, fatalumo teorijai, kurią lemia objektas, teikti pirmenybę prieš banaliąją, kritinę teoriją, kurią lemia subjektas. Nebijoti kraštutinumų, kad būtų įmanoma priešintis pusiausvyros sistemai. Ekstazė, susižavėjimas, rizika, svaigulys gundančio objekto akivaizdoje turi užgožti nuosaikų banaliosios teorijos reflektyvumą.

Banalioji teorija visada tautologiška: pradžia visada prilygsta pabaigai; fatalumo atveju (mirties ir likimo) nesama pabaigos kokia nors reprezentacine ar teleologine prasme. Taigi gundymas – fatalus, nes subjektą užvaldo neprognozuojamas susižavėjimo objektas.

Masės, dėl joms būdingo reflektyvumo ir konformatyvumo stokos, dabar tampa sektinu pavyzdžiu, nes jos visada teikia pirmenybę ekstazei ir susižavėjimui, vadinasi – objektui.

Baudrillard‘as sukėlė savo laiku karštus debatus. Tokie debatai dažnai – bevaisiai, nes žmonės negirdi vieni kitų – Baudrillard‘as remiasi savo požiūriu į kodo ir šiuolaikinio mokslo bei technologijos vystymosi prasmę, o jo oponentai remiasi XIX a. mokslo humanistine pozicija, kai kilmė buvo suvokiama kaip realus, prigimtinis objektas.

Kodas dar nevyrauja visur. Baudrillard‘o pateikta klonuojamos socialinės tikrovės versija dar nėra tiesa. Bet…

Baudrillard‘o vertimai į lietuvių k.: Simuliakrai ir simuliacijos (2009)
Leidykla: Baltos lankos

Parengė Živilė Filmanavičiūtė pagal John Lechte „Penkiasdešimt pagrindinių šiuolaikinių mąstytojų nuo struktūralizmo iki postmodernizmo“ (Charibdė. 2001. P. 267-271)