Simuliakrai eina pirma

Anksčiau būtume galėję kaip pačią gražiausią alegoriją simuliacijai pasitelkti Borgeso pasaką apie vienos imperijos kartografus, sudariusius smulkų žemėlapį, kuris be galo tiksliai atkartojo teritoriją (tačiau žlungant imperijai palengva iro ir virto skutais, kurių vieną kitą dar buvo galima aptikti šen bei ten dykumose – šios suirusios abstrakcijos metafizinis grožis bylojo apie imperijos masto puikybę ir puvo kaip stipena vėl virsdamas dirvos dulkėmis, maždaug kaip antrininkas laikui bėgant galop susilieja su tikrove), – tačiau dabar ši pasaka mums jau praeitis, skleidžianti vos pastebimą antrojo laipsnio simuliakrų žavesį.

Šiandien abstrahuojamasi nebe žemėlapiu, antrininku, veidrodžiu arba sąvoka. Simuliuojama nebe viena ar kita teritorija, referencinė būtis, substancija. Dabar pasitelkus modelius generuojama tikrovė, neturinti nei kilmės, nei realybės: tai hipertikrovė. Teritorija nebeina pirma žemėlapio ir negyvuoja ilgiau už jį. Nuo šiol žemėlapis eina pirma teritorijos – simuliakrai eina pirma – jis gimdo ją ir, prisimenant Borgeso pasaką, šiandien būtent teritorijos skutai palengva pūva skersai išilgai viso žemėlapio. Tikrovės, o ne žemėlapio liekanos išnyra šen bei ten dykumoje, kurią palieka po savęs ne imperija, o mes patys. Tai tikrovės dykuma.

Tiesą sakant, Borgeso pasakos neįmanoma pritaikyti net atvirkštiniu pavidalu. Nebent Imperijos alegoriją. Nes būtent su tuo pačiu imperializmu šiandienos simuliuotojai stengiasi tapatinti tikrovę, visą tikrovę, pasitelkdami savuosius simuliacijos modelius. Bet nebėra nei žemėlapio, nei teritorijos. Kai kas išnyko: savaiminė skirtybė tarp pirmojo ir antrosios, suteikdavusi abstrakcijai žavesio. Nes būtent skirtybė teikia žemėlapiui poetiškumo, o teritorijai – žavesio, magijos – sąvokai ir žavumo – tikrovei. Ši reprezentacijos įsivaizduojamybė, pasiekianti kulminaciją ir kartu nugrimztanti į pragarmę kartografams sumanius beprotišką idealios atitikties žemėlapio projektą, išnyksta simuliacijoje, kuri veikia atomų ir genų, bet anaiptol nebe atspindžio ir diskurso lygmenyje. Dingsta bet kokia metafizika. Nebėra būties ir regimybių, tikrovės ir jos sąvokos veidrodžio. Nebėra vaizdinio sambūvio; simuliacija vyksta genetinėje plotmėje. Tikrovė gaminama – ir gali būti begalę kartų atgaminta – iš miniatiūrinių ląstelių, iš matricų ir atminties bankų, iš valdymo modelių. Jai nebereikia būti racionaliai, nes ji neprilygsta kokiai nors – idealiai arba negatyviai instancijai. Dabar ji sudaryta vien iš operacijų. Tiesą sakant, joje nebėra nieko tikroviško, nes jos nebegobia jokia vaizduotės sfera. Tai hipertikrovė, kurią beorėje hipererdvėje produkuoja kombinacinių modelių radiacinė sintezė.

Pereidama į erdvę, kuri nebepalenkiama nei tikrovei, nei tiesai, simuliacijos era pirmiausia panaikina bet kokį referentiškumą – dar blogiau, ji dirbtinai prikelia jį ženklų sistemų pavidalu, o ženklai – už prasmę tąsesnė medžiaga, nes tinkama visoms lygybių sistemoms, visoms binarinėms priešybėms, visai kombinacinei algebrai. Tai jau ne imitacija, ne susidvejinimas ir net ne parodija. Dabar tikrovės ženklai atstoja tikrovę, kitaip sakant, bet kokį realų procesą atgraso jo operacionalus antrininkas, metastabili, programuojama, nepriekaištingai veikianti ženklinimomašina, tiekianti visus tikrovės ženklus ir į uždarą grandinę sujungianti visas jos peripetijas. Tikrovė niekada nebeturės progos rastis – štai kokią gyvybinę funkciją atlieka modelis sistemoje, kurią valdo mirtis, arba, tikriau, nesavalaikis prisikėlimas, nebepaliekantis jokios galimybės pačiam mirties įvykiui. Nuo šiol hipertikrovė apsaugota nuo įsivaizduojamybės ir nuo vienokio ar kitokio tikrovės-vaizduotės skyrimo, joje yra vietos tik orbitiniam ratu sugrįžtančių modelių pasikartojimui ir simuliuojamam skirtybių generavimui.

[Baudrillard, Jean. Simuliakrai ir simuliacijos. Simuliakrai eina pirma. Vilnius: Baltos lankos. 2002. 7-9]