Apie pasaulio sutvėrimą (X, 129)

lotosas1

Tada būties nei nebūties nebuvo,

Nei oro, nei dangaus virš jo nebuvo.

Kas gaubė ką? Ir kur? Ar kas judėjo?

Gal buvo tai vanduo, gelmė bedugnė?

2

Nebuvo dar mirties, nemirtingumo,

Dienos-nakties joks ženklas dar neskyrė.

Tik Viena sau be judesio alsavo,

Daugiau išvis nebuvo nieko kito.

3

Pradžioj tamsa apgaubus laikė tamsą,

Tik maišatis, bedugnė be skirtybių,

Visur belytė tuštuma plytėjo,

Kol Vienąjį kaitros galia pagimdė.

4

Pradžioj į jį surado kelią geismas,

Pirma minties tokia tai buvo sėkla.

Iš nebūties atrado kilus būtį

Išminčiai, į širdžių gelmes panirę.

5

Virvę skersai ištempę ja atskyrė –

Kas buvo virš jos, kas po ja paliko?

Vaisintojai ir įtempimas buvo,

Žemai – veikla, o viršuje – palaima.

6

Kas žino iš tikro, kas drįs paskelbti,

Kur užgimė, iš kur tvėrimas plinta?

Dievai vėliau, pasauliui esant, rados.

O jis iš kur – kas žino – prasidėjo?

7

Ir kaip pradžios šaltinis atsirado –

Gal pats save sutvėrė, gal – kas kitas?

Žino tik tas, kurs iš dangaus prižiūri Pasaulį šį.

O gal nė jis nežino.

 

[VEDOS. Religijų istorijos antologija, II dalis. Islamas. Budizmas. Hinduizmas. Vilnius: Vaga. 2002. P. 112]

You may also like...

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

AlphaOmega Captcha Classica  –  Enter Security Code