Citatos, ištraukos iš V. E. Frankl knygos “ Sielogyda”

Kad ir ką tvirtintų psichopatologija apie žmogų, ji niekada neatstos filosofinės jo pažiūrų patikros ir neišvaduos iš būtinybės atlikti tokią patikrą. Bet kokią pasaulėžiūrą sukūrusio žmogaus psichinė sveikata ar liga negali nei patvirtinti, nei paneigti šios pasaulėžiūros teisingumo. Du-kart du yra keturi, net jei tai teigia šizofrenikas. (51 pusl.)

Žmogus yra determinuojamas, t.y. paklūsta tam tikroms – biologinėms, psichologinėms ar socialinėms – sąlygoms ir šiuo požiūriu tikrai nėra laisvas: nėra laisvas nuo sąlygų, apskritai nėra laisvas nuo ko nors, tačiau yra laisvas kam nors, t.y. laisvas pasirinkti nuostatą bet kokių sąlygų atžvilgiu. (59 pusl.)

Būti žmogumi reiškia ir peržengti savo ribas. Sakyčiau, žmogiškosios egzistencijos esmė – transcenduoti save. Būti žmogumi visada reiškia orientuotis į ką nors: darbą, kuriam pasišventi, žmogų, kurį myli, ar Dievą, kuriam tarnauji. (62 pusl.)

Egzistencinė filosofija atskleidžia žmogaus štai-būtį. Jaspersas vadina žmogaus būtį „nusprendžiančia“ būtimi, kuri ne tik tiesiog „yra“, o visada pirma nusprendžia, „kas ji yra“. Vertinti žmogaus veiksmus etikos požiūriu apskritai įmanoma, tik atsižvelgiant į šias ne visada pripažįstamas, tačiau seniai ir visuotinai suvokiamas aplinkybes.

Tais atvejais, kai žmogus nepaklūsta gamtinei tikrovei, kai jis, kaip žmogus, „veikia“ priešindamasis jai, taigi tampa nepriklausomas nuo biologinių, socialinių ir psichologinių susaistymų, nepaklūsta jiems aklai, – tik tokiais atvejais žmogų apskritai įmanoma vertinti morališkai. Kasdien vartojamos sąvokos „nuopelnas“ ir „kaltė“ tėra prasmingos, jei pripažįstame iš esmės žmogišką gebą laikyti minėtus susaistymus ne tiesiog nulemtomis sąlygomis, o uždaviniais kuriant savo gyvenimą ir likimą ir pirmiausia pasirenkant nuostatą jų atžvilgiu. Antai priklausomybė tam tikrai tautai a priori nėra nei nuopelnas, nei kaltė. Kaltė atsiranda tik, pvz., neugdant ypatingų sugebėjimų, būdingų kokiai nors tautai, ar apleidžiant tautinės kultūros vertybes; o žmogaus nuopelnu galima pavadinti jo pastangas sąmoninga saviaukla įveikti charakterio silpnybes, būdingas tautai, kuriai jis priklauso. Daugybė žmonių klysta, tautos charakterio silpnybes laikydami dingstimi savo pačių charakterio silpnybei. (67 pusl.)

Vertinti žmogaus elgesį etiniu požiūriu įmanoma tik tada, kai žmogus gali laisvai apsispręsti ir atsakingai veikti, – ir neleistina, kai jis to nebegali. (68 pusl.)

Vienas viršūnių psichologijos atstovas yra pasakęs: Ideals are the very stuff of survival“, t.y. žmogus tegali išgyventi orientuodamasis į idealus. Šis viršūnių psichologijos atstovas manė, kad tai teisinga kalbant ne tik apie atskirą žmogų, bet ir apie žmoniją, kaip visumą. Kokį viršūnių psichologą miniu? Pirmąjį amerikiečių astronautą Johną H. Glenną, išties viršūnių psichologą… (71 pusl.)

Malonumas – ne mūsų siekių tikslas, o jų išsipildymo pasekmė. (…) Veiksmą lydi malonumas. (85 pusl.)

Žmogaus norų objektai skirtingi, tačiau malonumas kaskart tas pats, nesvarbu, etišku ar neetiškuelgesiu jį pasiekei. (…) Tampa nesvarbu, ką žmogus daro. Juk šiuo požiūriu to paties tikslo, būtent išsivaduoti iš nemalonių jausmų, sieki ir aukodamas labdaros tikslams, ir išleisdamas šiuos pinigus kulinarinėms smagybėms. (85 pusl.)

Iš tikrųjų gyvenime ne itin svarbu, ką patiri – malonumą ar nemalonumą. Juk žiūrovui teatre vis tiek, ar jis žiūri tragediją, ar komediją; jam svarbu vaidinamos pjesės turinys, jos tikroji vertė. (85 pusl.)

Ar verta gyventi, kentėti, apskritai ką nors daryti vien tam, kad sukeltume tokį procesą (malonumą)? Įsivaizduokime, myriop pasmerktajam keletą valandų prieš mirtį pasiūloma pasirinkti paskutinių pietų meniu. Šis veikiausiai savęs paklaustų: kokia prasmė mirties akivaizdoje mėgautis skonio pojūčiais? Ar organizmui, po poros valandų virsiančiam lavonu, svarbu paskubom patirti procesą smegenų ląstelėse, vadinamą malonumu? O juk iš tikrųjų visas gyvenimas praeina mirties akivaizdoje, todėl beprasmis būtų ir bet koks žmogaus patiriamas malonumas. (86 pusl.)

Kierkegaardas sakė, kad durys į laimę atsiveria išorėn. Kas bando jas atplėšti, tam jos tik dar labiau užsiveria. Kaip tik mėšlungiškai stengdamasis būti laimingas, pats sau užkerti kelią į laimę. Vadinasi, laimės – tariamai svarbiausio dalyko žmogaus gyvenime – apskritai neįmanoma siekti. Iš tikrųjų gyvenime ne itin svarbu, ką patiri – malonumą ar nemalonumą. Juk žiūrovui teatre vis tiek, ar jis žiūri tragediją, ar komediją; jam svarbu vaidinamos pjesės turinys, jos tikroji vertė. (89 pusl.)

Sąžinė priklauso prie specifiškai žmogiškų fenomenų. Ją galėtume apibrėžti kaip intuityvią gebą pajusti ypatingą ir nepakartojamą kiekvienų aplinkybių prasmę. Žodžiu, sąžinė – tai prasmės organas. (93 pusl.)

Nuolankumas reiškia toleranciją; tačiau tolerancija nėra tapati idiferentiškumui; gerbti kitatikių tikėjimą anaiptol nereiškia susitapatinti su juo. (93 pusl.)

Gyvenime prasmė ne priskiriama, o atrandama (būtent atrandama, ne išrandama: GYVENIMO PRASMĖS NEGALIMA IŠRASTI, JĄ ĮMANOMA TIK ATRASTI). (94 pusl.)

[Frankl V. E. Sielogyda. Vilnius: Vaga. 2008.]